Kaip žinia, Jonavos kultūros centras kvietė jonaviečius pasitelkti vaizduotę ir sukurti legendą apie Jonavos Jonvabalį, kuris per Jonines nutūps krašto muziejaus kiemelyje ir džiugins miestiečius bei svečius.

Išaušus lemtingai dienai, Jonavos kultūros centras, pasidžiaugęs, kad sulaukė aibės gražių istorijų, paskelbė Jonvabalio legendos autorius, kurie pelnys apdovanojimus Joninių šventės metu didžiojoje scenoje:

Už žodžio meistriškumą ir teksto meniškumą pagrindiniu prizu apdovanojamas Justinas Venckus

Už nuostabiai gražiausiomis tradicijomis apipintą legendą apdovanojama Gražina Čekavičienė

Už originalumą ir kūrybiškumą apdovanojama Marina Zolotova

O iki apdovanojimų ceremonijos, kviečiame susipažinti su pagrindinio prizo nugalėtojo Justino Venckaus sukurta Jonavos Jonvabalio legenda, kuri, tikima, taps neatskiriama Jonavos istorijos ir kultūros dalimi.

Jonavos Jonvabalio legenda  

Kadaise mažame Jonavos miestelyje, įsikūrusiame gamtos glėbyje tarp kalvų ir vešlios žalumos, gyveno įnoringa ir nepaprasta būtybė, vardu Liucijonas. Įgudusių kalvio rankų nukaldinta ir atgaivinta, ši žvilganti metalinė skulptūra nebuvo paprastas meno kūrinys.

Legendos byloja, kad vieną naktį iš tolimos žvaigždės nusileido švento Jono vabalėlis, vedamas Jonavos vilionių. Jis ilgai tyrinėjo, kur apsistos vidurvasario šaukiniui, o galiausiai nutūpė Krašto muziejaus kieme, kur miestiečiai negalėjo nesižavėti vabalo didybe: pasipuošęs ansambliu su cilindriniu galvos apdangalu, lietuviškų tradicijų įkvėptais ilgaauliais batais ir frako eleganciją menančiais apdarais, jis žybčiojo it ponas, rafinuotas ir išauklėtas aristokratas. Su išdykėlišku žvilgsniu Jonvabalis saugojo paslaptis, kurias vienintelis pasaulyje žinojo. Gyventojai pavadino nelauktą svečią Liucijonu – vardu, kuris įkūnijo vabalo spinduliuojančią prigimtį.

Miestelėnai greitai suprato, kad su Liucijono prisilietimu slypėjo nežemiški kerai – švelniai paglosčius jo poliruotą bronzinę uodegą ir sušnabždėjus nuoširdų norą, buvo tikima, kad išsipildys slapčiausi troškimai. Pirmieji vabalo spinduliai tyliai palytėjo daugiabučių langų stiklus – tamsa praretėjo, o gyventojai vienas po kito nėrėsi iš prieblandos. Netruko žinia apie ponaičio stebuklus pasklisti ūmai ir plačiai, ir į muziejaus kiemelį plūstelėjo daugybė žmonių, kurių tekę per amžių susitikti. Jo burtai nutvieskė sutiktųjų širdis – tiek smalsumo genamo vaiko, svajojančio apie nesibaigiančius nuotykius, tiek jaunikių, tikinčių amžina meile, tiek įkvėpimo ieškančio menininko.

Bėgant metams, legenda apie Liucijoną augo, traukė ir žavėjo lankytojus iš toli toli. Žmonės keliaudavo didelius atstumus, kad išvystų pono kerus, patirtų magijos prisilietimą ir jaudulį, kad jų troškimai išsipildys. Jonava ėmė garsėti kaip svajonių kraštas, o Liucijonas tapo jo globėju, amžinai skleidžiančiu gyventojams džiaugsmą ir pildančiu norus.

Jei jūsų keliai atves į Jonavą, užsukite į Krašto muziejaus kiemelį ir aplankykite Liucijoną. Su žiburiu akyse ir nuostaba nepamirškite paglostyti jo poliruotą bronzinę uodegą – juk prisilietime slypi magija, o joje pabunda svajonės.

Justinas Venckus, 2023

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: