Vertinant keleivių vežėjų atsakomybę už reisų vėlavimą ar neįvykdymą, taikomos tiek nacionalinės teisės, tiek Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos. Teisės aktai numato, kad vežėjas gali būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės tais atvejais, kai sutartinių įsipareigojimų nebuvo galima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių.
Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, nenugalimos jėgos aplinkybėmis laikomi įvykiai, kurių vežėjas negalėjo kontroliuoti, protingai numatyti ar kuriems užkirsti kelio. Tokios aplinkybės apima ir stichines nelaimes, smarkias audras ar kitus ekstremalius gamtos reiškinius. Tokiais atvejais vežimo terminai nelaikomi praleistais, o vežėjui nekyla pareiga atlyginti keleivių patirtus nuostolius.
Kelių transporto kodeksas nustato, kad vežėjas neatsako už pavėlavimą, jei jis kilo dėl nuo vežėjo nepriklausančių aplinkybių arba dėl transporto priemonės gedimo, kai tai buvo būtina siekiant užtikrinti keleivių saugumą. Negautos pajamos tokiais atvejais nėra kompensuojamos.
Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 181/2011 numato keleivių teises autobusų transporte, tačiau kompensacijos siejamos su reikšmingu pavėluotu išvykimu iš pradinės stotelės (daugiau kaip 120 minučių). Kompensacija vien už patį vėlavimą nėra numatyta. Tuo pačiu vežėjas privalo suteikti keleiviams būtiną ir proporcingą pagalbą ekstremalių situacijų metu, tačiau tokios pagalbos suteikimas nelaikomas atsakomybės pripažinimu.
Lietuvoje už kelių transporto priežiūrą, keleivių vežimo organizavimą ir Europos Sąjungos teisės aktų įgyvendinimą atsakinga Lietuvos transporto saugos administracija (LTSA), kuri, esant poreikiui, vertina ir nenugalimos jėgos aplinkybių buvimą konkrečiais atvejais.
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba
