Rytoj, rugpjūčio 25 d., Seimas pradės svarstyti prezidento veto dėl pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo (PUPP) kartelės. Vetavęs Seimo sprendimą jos atsisakyti, prezidentas Gitanas Nausėda pasiūlė kartelės taikymą atidėti iki 2029 m. rudens. Jei Seimas tam pritars, daugiau laiko pasirengti gaus ne tik mokiniai – dar trejus metus turės ir visa Lietuvos švietimo sistema. Nuo politinės valios priklausys, ar šį laiką panaudosime mokymosi spragoms mažinti, ar 2029-aisiais vėl nustebsime, kad dalis dešimtokų nesurenka net 4 balų.

Galime šį laiką praleisti toliau ginčydamiesi, ar ketvertas yra per aukštas reikalavimas dešimtokui, kurti naujas darbo grupes ir diskutuoti dėl patikrinimų turinio. Tačiau jei per šiuos trejus metus nespręsime priežasčių, dėl kurių mokiniai nepasiekia bazinio lygio, 2029-aisiais vėl grįšime prie tos pačios problemos. Tada vėl diskutuosime apie kartelę, nors tikrasis klausimas liks tas pats – kodėl dalis mokinių po dešimties metų mokykloje vis dar neįgyja bazinių gebėjimų.

Dėl vieno turėtume sutarti – prastas PUPP rezultatas neatsiranda staiga 10-oje klasėje. Tai labai vėlyvas signalas apie spragas, kurios kaupėsi ne vienus metus, tačiau nebuvo laiku pastebėtos ir sprendžiamos. Tad galime pakeisti statistiką ir visiems mokiniams leisti pereiti į 11-ą klasę, bet tai nepakeis to, ką jie iš tiesų moka.

„Švietimas #1“, kartu su dar 35 švietimo, mokslo, verslo ir visuomenės organizacijomis inicijavo kreipimąsi į Prezidentą, prašydamos vetuoti PUPP kartelės panaikinimą. Tai darėme, nes norime, kad nė vienas vaikas po dešimties metų mokykloje nebūtų paliktas be bazinių skaitymo, rašymo ir matematikos gebėjimų.

Viešose diskusijose dėl PUPP vis dar matau kuriamą klaidingą priešpriešą. Esą turime pasirinkti: arba išlaikome kartelę ir dalį mokinių paliekame už mokyklos durų, arba ją panaikiname ir taip juos apsaugome. Tačiau atsakinga valstybė neturi rinktis tarp minimalaus reikalavimo ir pagalbos – ji turi užtikrinti abu dalykus. Jeigu dabartinė sistema vaikui, neišlaikiusiam PUPP, nesuteikia aiškaus kelio tęsti mokymąsi, turime taisyti sistemą, o ne atsisakyti minimalios kartelės. 

Nelaukti dešimtos klasės

Jei Seimas pritars siūlymui ir turėsime papildomus trejus metus, per šį laiką privalome atlikti du esminius darbus. Pirmasis – sukurti nacionalinę mokinių pažangos stebėjimo ir ankstyvojo įspėjimo sistemą, kuri leistų mokymosi sunkumus pastebėti gerokai anksčiau nei PUPP.

Mokyklos ir valstybės institucijos renka įvairius duomenis apie mokinių pasiekimus ir lankomumą, tačiau jie ne visada padeda laiku pastebėti, kad reikia imtis veiksmų. Vienas prastesnis pažymys dar nerodo didelės problemos, tačiau jei mokinio rezultatai nuolat prastėja, daugėja praleistų pamokų ar kartojasi tos pačios spragos, mokykla turi tai matyti ir suteikti pagalbą. Nacionalinė sistema taip pat turėtų užtikrinti, kad informacija apie pastebėtas spragas ir suteiktą pagalbą nedingtų mokiniui pakeitus mokyklą ar perėjus į kitą ugdymo pakopą. Dabar tokio tęstinumo trūksta, todėl nauja mokykla ar mokytojai mokinio sunkumus neretai turi pastebėti iš naujo. Taip pat turime vertinti mokyklų ir savivaldybių rezultatus – stebėti ne tik vienų metų skaičius, bet ir ilgalaikes tendencijas bei tai, ar padėtis gerėja. 

Daugiau naudos turime gauti ir iš dar iki PUPP vykstančių nacionalinių mokinių pasiekimų patikrinimų. Jų rezultatai turėtų parodyti ne tik bendrą mokinio balą, bet ir tai, kurių žinių ar gebėjimų jam trūksta ir kur reikia pagalbos. 

Nacionalinė mokinių pažangos stebėjimo ir ankstyvojo įspėjimo sistema turėtų padėti ne tik stebėti mokinio pažangą, bet ir laiku pastebėti svarbius pokyčius – prastėjančius rezultatus, dažnėjantį pamokų praleidimą ar pasikartojančias mokymosi spragas. Tam reikia aiškiai susitarti, kokie požymiai turi tapti signalu, kad jau būtina imtis veiksmų. Prastas PUPP rezultatas negali būti pirmas ženklas, kad vaikas atsiliko – sunkumus turime pastebėti tada, kai dar yra laiko juos įveikti.

Po signalo turi sekti pagalba

Antras darbas – nacionaliniu mastu sukurti tikslinės pagalbos sistemą. Turime užtikrinti, kad pastebėjus mokymosi sunkumus vaikas iš tiesų sulauktų pagalbos. Turi būti aišku, kas su juo dirbs, kiek laiko truks pagalba, kada bus vertinama pažanga ir ką darysime, jei pasirinktas būdas nepadės.

Kaip mokyti vaiką, geriausiai gali nuspręsti pedagogai ir švietimo pagalbos specialistai. Valstybės ir savivaldybių užduotis – pasirūpinti, kad mokyklos turėtų pakankamai specialistų, laiko ir lėšų. Šiandien mokiniui teikiama pagalba dar pernelyg dažnai priklauso nuo to, kur jis gyvena, kaip dirba jo mokyklos vadovas ir ar mokykloje yra iniciatyvių mokytojų. Taip neturėtų būti. 

Tai, kad vaikų galimybės skirtingose Lietuvos vietose nėra vienodos, leidžia įtarti ir dideli PUPP rezultatų skirtumai.  Pavyzdžiui, 2025 m. matematikos PUPP Ignalinos rajone išlaikė 92 proc. mokinių, o Zarasų rajone – 53 proc. Vidutinis balas siekė atitinkamai 7,22 ir 4,17. Vien šie skaičiai nepaaiškina, kodėl rezultatai taip skiriasi. Tačiau tokio atotrūkio negalime priimti kaip savaime suprantamo – valstybė turi išsiaiškinti jo priežastis ir užtikrinti tikslinę pagalbą ten, kur jos reikia labiausiai.

Kiekvienam mokiniui taip pat turi būti pasiūlytas jo gebėjimus ir poreikius atitinkantis tolesnis kelias – gimnazija, profesinis mokymas ar kitos mokymosi galimybės. Profesinis mokymas nėra bausmė už prastesnius rezultatus. Tai lygiavertis pasirinkimas, tačiau ir jame būtini baziniai skaitymo, informacijos supratimo bei skaičiavimo gebėjimai. 

Po trejų metų sėkmę turėtų rodyti ne tai, kiek mokinių formaliai perėjo į 11-ą klasę, o kiek jų iš tiesų įgijo bazinius gebėjimus. Būtent tai ir turėtų reikšti pagrindinio išsilavinimo pažymėjimas.

Apie „Švietimas #1“

VšĮ „Švietimas numeris vienas“ – tai ne pelno siekianti, Lietuvos startuolių asociacijos „Unicorns Lithuania“ įsteigta organizacija, vienijanti lyderius, kurie siekia kurti pažangią, pasaulyje pirmaujančią švietimo sistemą. 

Pranešimas žiniasklaidai