Kas gali būti brangiau už kūdikio lūpomis tariamą žodį „mama“? Tyrą, kaip tik ką po audros išplautas pajūrio gintaras, skambantis lyg širdį smelkianti melodija. Nėra nieko brangesnio.

Bent kartą metuose veidu atsigręžkime į vieną seniausių pasaulyje ir, kaip mūsų jūra, neišsemiamą kalbą.

Ar lietuvių kalba lietuviams – tik susikalbėjimo priemonė? Juk kasdien „čiliname“, rašome „emeilus“, darome „selfius“, o  Knygų mugės renginius „šortiname“.

„Kalba žmogaus lūpose virsta arba brangakmeniu, arba pigiu blizgučiu. Ji ir literatūroje iš pažiūros gali atrodyti brangus vėrinys, o iš tikrųjų tėra tik pigi bižuterija“, – šiųmetėje Knygų mugėje kalbėjo poetė, eseistė, literatūros kritikė bei dviejų nacionalinio diktanto tekstų autorė Renata Šerelytė.

Neretai emigracijos vėjai išbarsto gimtosios kalbos gintarėlius.

Neseniai keliavau traukiniu Klaipėda – Vilnius. Šiaulių stotelėje įlipo pusamžis vyras, vardu Audrius. Jis jau dešimtmetį su šeima gyvena Londone. Savaitei atvyko aplankyti tėvų, ir vėl į oro uostą.

„Mano gimtoji kalba yra lietuvių ir jos niekada neapleisiu. Bet vaikams, deja, nepavyko to įskiepyti. Jiems jau reikia pagalvoti, kokį žodį pritaikyti sakinyje. Ir apskritai, nežada grįžti“, –  kalbėjo pašnekovas su apmaudo gaidele balse.

Tėvai vaikus nuo mažens skatina mokytis užsienio kalbų, net neišmokus savosios.

Teko būti šio epizodo liudininke. 

–  Močiute, einam į „Curiocity“ (liet. smalsumas),  – šaukia ketverių Ignas, stipriai tempdamas moterį už rankos į didžiausią Baltijos šalyse edukacinį pramogų centrą vaikams.

Vaikas čia lankėsi jau ne pirmą kartą. Dažnai atvažiuoja su mama. O tądien Ignutis norėjo parodyti močiutei Saulės sistemą, su kuria susipažino Molėtų observatorijoje. Močiutė su anūku įsėdo į vaikų  pamėgtą „kosminį laivą“. Pulte du mygtukai –  su lietuvių ir anglų kalbomis. Aišku, Ignutis pasirinko lietuviškai, kad ir močiutė suprastų audiogido pasakojimą. Stebėjo planetas, net buvo priartėję prie Saulės. Sugrįžusių į „Žemę“ jų laukė šešiametis berniukas, vardu Karolis, ir net nepaklausęs perjungė audiogido kalbą į anglų. Berniukai susistumdė, mat Ignas norėjo klausytis lietuviškai. Neilgai trukus jie leido Karoliui paklausyti pasakojimo anglų kalba, tačiau į „kosmosą“ teko skristi antrą kartą, kad galėtų klausytis gimtąja. 

–  Berniuk, kas tave išmokė anglų kalbos? – susidomėjusi klausia moteris.

–  Darželyje moko! – išdidžiai atsakė Karolis. 

Močiutė nustebusi, kad vaikai, kurie dar nemoka lietuvių kalbos, jau mokosi anglų. Ji samprotavo: „Aišku, anglų kalbos reikia mokytis, jeigu baigęs mokyklą planuoji studijuoti Kembridžo arba Oksfordo universitetuose.“

Vadybininkė Audronė džiaugiasi, kad jaunimas mokosi užsienio kalbų, tačiau skatina rūpintis ir savąja.

„Mokėti daug kalbų – tai vertybė, tačiau nereikia pamiršti savosios, – kalbėjo pašnekovė. – Jeigu esi lietuvis, kaip gali nemylėti savo kalbos? Tada tu nevertini savo šaknų, Žemės, gimtojo krašto“, – tęsė Audronė. – Tokia didinga mūsų šalies praeitis, taip sunkiai iškovojome Nepriklausomybę! Prisimindami tuos šviesuolius, pavyzdžiui, lietuvių raštijos pradininką bei kultūros veikėją Abraomą Kulvietį, padėjusį tvirtus pamatus lietuvybei išsaugoti, turėtumėme patys būti pavyzdžiu, nes dabar tam turime pačias geriausias sąlygas.“

Smalsu, kaip sekasi moksleiviams puoselėti gimtąją kalbą. Pakalbinau Jonavos Senamiesčio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoją ekspertę Liną Vaškevičienę, mokančią jaunimą gimtosios kalbos jau trisdešimt metų. 

–  Kaip pasikeitė mokinių požiūris į lietuvių kalbą per 30 metų? 

– Kalba yra natūralus reiškinys, ir nereikia jos išaukštinti. 1990 m. mūsų kalba buvo ganėtinai užteršta rusicizmais. Tuomet žargono buvo daugiau nei dabar. Nuo 2000 m. jaučiamas didesnis užteršimas anglų kalba. Kita situacija – mokiniams daug sunkiau išreikšti mintį: „Tu ką“, „Kvk?“ (Ką veiki?) ir t.t. Kai kurie nemoka rišliai šnekėti. Žmogus mažiau kalba, daugiau naudojasi kompiuteriais. 

–  Ar pritariate poetės Ramutės Skučaitės minčiai: „Sąmoningai prioritetu pasirinkdami svetimą kalbą, manome, kad globalėjame, o iš tikrųjų nykstame“? 

– Svetima kalba tikrai nėra prioritetas, nes žmonės ją naudotų susikalbėjimui. Bet taip nėra. Mes visi ja kalbame. Kelios frazės nereiškia jokio prioriteto. Jos labiau yra mados reikalas, negebėjimo ar nežinojimo, kuo pakeisti vieną ar kitą žodį. Juokingai atrodytų, jei kalbėtume taisyklingais sakiniais, be jokių trumpinių. Vieni skoliniai yra absoliučiai pritapę prie mūsų kalbos sistemos ir mes jų visai nejaučiame, o kiti darko. Dažnesnis vartojimas, aišku, turi įtakos, nes žmogus pamiršta kasdienius žodžius. Nematau jokios tragedijos ar grėsmės kalbai. Dabar kalba yra švaresnė nei sovietų okupacijos metais. Jaunimas tampa mažakalbiais, bet čia jau psichologinės problemos. Žmogaus užsisklendimo, primityvėjimo, nemokėjimo išreikšti savo jausmų problemos, o ne kalbos situacija. 

–  Ar, jūsų nuomone, elgiamės su kalba, kaip su brangakmeniu? 

– Nei čia brangakmenis, nei čia ką. Kalba turi keistis. Ji paprastėja, niveliuojama ir rašyba, ir skyryba. Jau prieš gerą dešimtmetį A. Smetona kalbėjo apie tai, kad galima dalies nosinių šaknyje atsisakyti. Yra bandymų mūsų kalbą keisti, nors ji yra išlikusi gana autentiška. Kalba turi prisitaikyti prie žmogaus, nes ji yra įrankis minčiai perduoti. Kaip ir visi mūsų įrankiai keičiasi, natūralu, kad keičiasi ir kalba. Negaliu pasakyti, kad ji būtų vertesnė už kurią kitą kalbą. Ji yra išlaikiusi senų formų, nosines šaknyje ir t.t. Ir man keistai atrodo tas bandymas dirbtiniu būdu kalbą išaukštinti. Tarkime, nuo vasario 16 d. iki kovo 11 d. yra paskelbtos lietuvių kalbos dienos. Iš tikrųjų, tokie formaliai organizuojami renginiai neturi jokios įtakos. 

–  Kaip vertinate užsienio autorių kūrinių įtraukimą į lietuvių kalbos egzamino užduotis? 

– Teigiamai. Tai W. Shakespeare‘as, J. V. Goethe, A. Camus, F.Kafka. Jokia Vakarų Europos literatūra nekenkia žmogaus išprusimui, apsiskaitymui ir lietuvių kalbai. 

–  Kaip reaguojate į anglų kalbos mokymą darželiuose? 

– Vaikas turi labai gerai išmokti gimtąją kalbą ir tik tada mokytis kitos kalbos. Jei nėra įgūdžių, kalba išdarkoma, atsiranda tarties problemos. Darželiuose mokyti anglų kalbos tikrai per anksti. 

–  Koks Jūsų požiūris į Nacionalinį diktantą? 

– Idėja, aišku, yra labai gera, bet jis padarytas  labai sudėtingas. Pirmajame ture yra diktuojamas labai sudėtingas diktantas,  jis tiesiog visiškai atgraso žmones. Pavyzdžiui, mes dešimtmetį rašydavom kartu su visa mokykla, bet ši tradicija ilgainiui išnyko. Dauguma mokinių tas penkias rašybos, skyrybos klaidas padaro jau pirmose penkiose eilutėse, ir iš tikrųjų ganėtinai raštingi vaikai nepatenka į antrą turą. Jeigu mes norim, kad žmogus stengtųsi mokytis rašybos, tai nereikia pateikti tokio sudėtingo teksto. Žodžiai yra keisti, nevartojami kasdieninėje kalboje, su įvairiais asimiliacijos variantais. Ir skyryba ganėtinai sudėtinga. Suprantu, antras ar trečias turas galėtų būti sudėtingas, nes renkama iš geriausių. 

–  Ką manote dėl Nacionalinio diktanto rašymo penktadieniais? 

– Dabar penktadieniais rašoma turbūt todėl, kad žmonės šeštadieniais neateina. Orientuojamasi į tai, kad jis būtų rašomas darbovietėse, nes viena valanda darbe nelabai ką ir pakeičia. Daugiausiai rašoma biudžetinėse įstaigose. Mokykloje buvo patogiau, kai rašydavom šeštadieniais.

Mintyse nesutikau su mokytojos žodžiais. Kas kitas, jei ne mes, išsaugosim kalbą? Kas kitas, jei ne mes, vieni kitus taisysim, neleisdami rašyti žinučių be nosinių, trumpinių? Mados reikalu galėtų tapti kalbos puoselėjimas, o ne darkymas skoliniais. Mūsų kalba yra vienintelė ir nepakartojama. Tikiu, kad neišnyks. O Nacionalinį diktantą rašyti yra labai naudinga vien dėl to, kad kaskart sužinau vis kitų žodžių, kuriais papildau savo žodyną. Tik tada, kai padarai ką nors, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįveikiama, tampi stipresnis. Tai lyg išėjimas iš komforto zonos.

„Pasaulis atsiveria tik tuomet, kai išeini“, - paskaitos metu kalbėjo docentė Adrija Čepaitė.

Gaila, kad nebeliko kalbos pripildytų šeštadienių, kai rašydami diktantą visi kartu mėgavomės kalbos didybe ir skambesiu.

Kartą rinkau puokštę gėlių parduotuvėje. Puokštė šešiasdešimtmečio proga negali būti blanki, todėl su pardavėjomis derinome spalvas.

– Ryžkesnių spalvų tulpės,  – užsirašinėja jaunesnioji pardavėja.

– Ryškesnių rašoma š, o ne ž,  – kumšteli kolegė.

Kalbėjo taip, lyg žinotų, apie ką planuoju rašyti, lyg skaitytų mano mintis. Mūsų kalba  - tikrai ne stumdomas pakelės akmenėlis.

Teksto autorė - Daiva Klikūnaitė

Archyvo nuotrauka