Kokios galimos gaisrų priežastys?
Gaisrų atliekų rūšiavimo gamyklose priežastys gali būti įvairios: įrangos gedimas, trumpasis elektros jungimas, žmogiškoji klaida, tačiau dar viena labai svarbi priežastis – į buitinių atliekų atliekų konteinerius išmestos ir dėl perkaitimo arba mechaniškai pažeidus užsidegusios ličio jonų baterijos.
Dėl netinkamai išmestų elektronikos įrenginių ir ličio baterijų mūsų šalyje užsidega atliekos konteineriuose, o nuo šių – automobiliai ar net pastatai, užsiliepsnoja atliekas vežantys automobiliai, kyla gaisrai atliekų rūšiavimo gamyklose – didžiąją dalį jų atliekų tvarkytojams pavyksta likviduoti savo jėgomis. Jei gaisras išsiplečia, jis pridaro milijoninės žalos – tą rodo pastarųjų metų pavyzdžiai.
Prancūzijoje, dėl netinkamai tvarkomų baterijų ir elektronikos įrenginių, gaisrai jau ne vienerius metus kyla kiekvieną dieną. Kartą per mėnesį sudega atliekas vežantis sunkvežimis, kas porą metų ličio jonų baterija ar elektronikos įrenginys, atsidūręs mišrių atliekų sraute, visiškai suniokoja atliekų tvarkymo gamyklą.
Prancūzijos aplinkos ministerijos pramoninės taršos ir rizikos analizės biuro duomenis, dauguma padažnėjusių gaisro incidentų susiję su ličio jonų baterijomis, patekusiomis į bendrų komunalinių atliekų srautą.
Tendencijos iš Vakarų Lietuvą pasiekia kiek vėliau, tačiau jau dabar galime matyti, kokie iššūkiai mūsų laukia ir toliau, jei nebus imtasi teisės aktų pokyčių. Nors technologijos ir atliekų pobūdis bei kiekiai keičiasi, Lietuvoje vis dar vadovaujamasi šių dienų aktualijų neatitinkančiu teisiniu reglamentavimu. Gamintojai ir importuotojai dėl spragų teisės aktuose iki šiol nepakankamai prisideda prie elektros ir elektroninės įrangos bei baterijų tvarkymo finansavimo, o tai tampa didžiule problema.
Kiek elektronikos ir baterijų atliekų patenka į konteinerius?
Lietuvoje 2024 metais į rinką išleista apie 90 tūkst. tonų elektronikos ir elektronikos įrangos, tačiau tinkamai sutvarkyta buvo tik 21,8 tūkst. tonų, arba 24 proc. šių atliekų, nors Europos Sąjungos įpareigojimas – sutvarkyti ne mažiau kaip 65 proc., skaičiuojant nuo per metus šalyje parduoto įrangos kiekio. Vadinasi, didelė dalis elektronikos atliekų vis dar nėra surenkamos atskirai ir tinkamai sutvarkomos, o atsiduria konteineriuose, gamtoje arba kaupiama namuose.
Mūsų šalis jau gavo įspėjimą iš Europos Komisijos dėl per mažo atskirai surenkamų elektros ir elektronikos įrangos atliekų kiekio. Tačiau, kas blogiausia, surinkimas kasmet tik mažėja. 2023 metais šių atliekų buvo surinkta atskirai ir tinkamai sutvarkyta 22,7 tūkst. tonų, 2024-aisiais – 21,8 tūkst., prognozuojama, jog šiemet bus surinkta dar mažiau – iki 20 tūkst. tonų.
Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2023 metais Lietuvoje iš gyventojų atskirai surinkta tik 362 tonos nešiojamųjų baterijų. Vienam Lietuvos gyventojui tenkantis vidaus rinkai atskirai tiekiamų nešiojamųjų baterijų kiekis – 241 gramas, arba tris kartus mažiau nei Islandijoje, kur vienam gyventojui tenka 695 gramai. Vertinant šiuos duomenis, Lietuvos vidaus rinkai kasmet atskirai patiekiama daugiau negu 2000 tonų nešiojamųjų baterijų, ir tai nevertinant baterijų kiekio, kuris patenka į rinką įmontuotas į prietaisus.
Baterijų reglamente nustatyta, kad iki 2030 metų Lietuva turi pasiekti 73 proc. kasmetinį surinkimo lygį, vertinant šios dienos duomenis, mes atskirai surenkame tik mažiau negu 20 proc. nešiojamųjų baterijų atliekų.
Vis daugiau žmonių persėdant prie elektromobilių vairo, rimtu iššūkiu tampa ir jų ličio jonų baterijų surinkimas bei perdirbimas. Lietuvoje eksploatuojama daugiau kaip 100 tūkst. visų kategorijų elektrinių transporto priemonių, kuriose – daugiau kaip 11 tūkst. tonų elektrinių transporto priemonių baterijų, kasmet susidaro daugiau negu 1 tūkst. tonų elektromobilių baterijų atliekų. 2022 metais atliekų tvarkytojai sutvarkyti priėmė tik 1,86 tonų pramoninių (įskaitant elektromobilių) baterijų atliekų, tai yra mažiau negu 0,2 proc.
Kol esamas teisinis reglamentavimas pareigų nevykdantiems gamintojams ir importuotojams bus palankus, baterijos bei elektronika ir toliau keliaus į mišrių atliekų konteinerius, kels gaisro pavojų, atliekų tvarkytojai, priimdami atliekas tvarkyti, prisiims atsakomybę, o nutikus nelaimei – ir milžiniškus nuostolius.
Kodėl nesusitvarkome su atliekomis?
Nors visuomenėje vyrauja nuomonė, kad didžiausią įtaką tinkamam atliekų tvarkymui turi atliekų tvarkytojų veikla, tai nėra tiesa. Svarbiausia grandis šiame sektoriuje yra būtent gamintojai ir importuotojai – nuo jų požiūrio į pareigos vykdymą ir skiriamo finansavimo priklauso, kiek atliekų pavyks surinkti ir sutvarkyti. Šiuo metu gamintojo atsakomybės principo teisinis reglamentavimas neužtikrina nuoseklaus ir nuspėjamo atliekų tvarkymo finansavimo – tai vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria atliekų tvarkytojai.
Realių pokyčių pradžia galėtų tapti ekonominės sankcijos, kurios būtų taikomos tik pareigų nevykdančioms, nesąžiningoms įmonėms. Svarbus būtų ne pats sankcijų dydis, o neišvengiamumas.
Lietuvoje iki šiol trūksta teisinių mechanizmų, kurie skatintų atsakingą buitinės technikos ir elektronikos bei visų kategorijų baterijų rūšiavimą ir atskirą surinkimą. Pasitikima gyventojų ir verslo sąmoningumu, tačiau vien to nepakanka. Gamintojų ir importuotojų atsakomybės principo sąžiningas įgyvendinimas turi užtikrinti, kad visi elektronikos ir baterijų gamintojai ir importuotojai realiai finansuotų atliekų surinkimą ir perdirbimą, visuomenės informavimą ir švietimą.
Įgyvendinus teisės aktų pokyčius, Lietuva turi visas galimybes tapti regiono lydere atgaunant retuosius metalus (litį, kobaltą, nikelį, kadmį) ir gaminat energijos kaupiklius iš baterijų atliekų, gaunant vertingas žaliavas iš elektros ir elektroninės įrangos, transporto atliekų ir kt. Svarbu nepamiršti, jog elektronikos atliekų surinkimas ir perdirbimas nėra susijęs tik su aplinkosauga – tai svarbi ekonomikos dalis: kuo daugiau elektronikos ir baterijų atliekų surenkama atskirai, tuo daugiau darbo vietų sukuriama, atgaunama ir parduodama vertingų išteklių, sumokama mokesčių ir pan.
Aplinkos apsaugos instituto inf.