Vakar pasigirdus įvairioms nuomonėms apie Justino Vareikio progimnazijoje organizuotą Rugsėjo 1-osios šventę, noriu savo nuomonę pasakyti ir aš. Esu trijų vaikų mama, esu dirbusi progimnazijoje, taip pat turiu galimybę matyti kaip organizuojami dideli renginiai. Progimnazija ir jos bendruomenė išties didelė: joje mokosi daugiau nei 800 mokinių, maždaug dvigubai tiek yra jų tėvų, o joje dirba apie 100 darbuotojų. Tai reiškia, kad bendruomenę sudaro daugiau nei 2000 žmonių. Natūralu, kad tokioje didelėje bendruomenėje kyla įvairių nuomonių – jų visada bus.

Net neabejoju, kad jei būtų organizuojama bendra šventė visai bendruomenei kiemelyje, atsirastų komentuojančių, jog „visi netilpo“, „kažkam nesigirdėjo“, „kiti stovėjo pačiame gale“ arba „mažiausiems mokinukams buvo nejauku tokioje minioje“. Dideli renginiai neišvengiamai kelia organizacinių iššūkių. Ir, žinoma, pirmiausia vietos ir erdvės. Labai smagu, kad mokyklos kiemelis buvo sutvarkytas, tačiau akivaizdu, kad jame sutalpinti apie 1500 žmonių neįmanoma. Vakar pati atlydėjau į mokyklą penktoką. Keturios penktokų klasės ir jų tėvai užpildė beveik visą kiemelį, o aktų salė buvo visiškai pilna. Palyginimui: norint sutalpinti visus mokinius, mokytojus ir bent dalį tėvų, reikėtų dviejų, o gal net trijų Jonavos kultūros centro didžiųjų salių arba beveik visos Jonavos sporto arenos, todėl suorganizuoti tokį renginį tikrai yra didelis iššūkis. Darbe turiu galimybę matyti, kaip rengiami panašaus masto renginiai. Tokiems susibūrimams reikia didelio pasiruošimo, nemažai finansų ir žmogiškųjų išteklių. Renginyje, kur dalyvauja daugiau nei 1000 žmonių, paprastai dirba renginio režisierius, scenos darbininkai, garsistai, vedėjas, atlikėjai. Mokykla nei tokių resursų, nei tinkamos vietos neturi. Apie Rugsėjo 1-osios renginius mokyklos bendruomenė informuojama iš anksto, tiek mokiniai, tiek jų tėvai žino tvarkas, todėl nenorintys stovėti prie mokyklos ir laukti savo vaikų, gali pasiplanuoti ir to nedaryti.  

Pati dirbau Jonavos Justino Vareikio progimnazijoje ir galiu nuoširdžiai pasakyti – ne visada iš šalies matyti, kiek pastangų reikia suderinti ir sustyguoti visas veiklas tokioje didelėje bendruomenėje. Kartais žvelgiant iš šono atrodo paprasčiau, bet dirbant viduje supranti, kiek daug niuansų reikia apgalvoti ieškant geriausių sprendimų. O sprendimai vienokie ar kitokie turi būti padaryti. Progimnazija renkasi tokias renginių formas, kokioms turi galimybes. Tikrai žinau, kad vakar ne tik pirmų ir penktų klasių mokiniai turėjo gražias šventes, kitų klasių mokinių klasėse laukė jų auklėtojai. Vakar išsakyta nuomonė, tikriausiai palietė ne vieną mokytoją, kuris nuoširdžiai ruošėsi ir rengė šventę savo auklėtiniams. Tose klasėse išsakyti žodžiai, palinkėjimai ir lūkesčiai tikrai buvo išgirsti ir priimti šilčiau nei didžiulėje minioje. Turime palaikyti savo vaikus ir jų mokytojus.

Justino Vareikio progimnazijoje mokosi du mano berniukai. Vienas jų jau aštuntokas. Progimnazijoje vyksta tikrai daug gražių iniciatyvų, akcijų ir renginių, kuriuos organizuoja ne tik mokyklos administracija, bet ir aktyvūs tėvai, mokytojai, klasių bendruomenės. Kiekvienas iš mūsų turi galimybę prisidėti prie bendruomenės stiprinimo. Per šiuos metus patyrėme ir iššūkių – pandemiją, karantinus – teko ir pirmoką palydėti tik iki mokyklos durų ir laukti kieme. Ar tai sugadino šventę? Ne. Nes šventę kuria ne tik organizatoriai, bet ir mes patys: savo nusiteikimu, gebėjimu džiaugtis akimirka, palaikydami savo vaikus, pasidžiaugdami kartu su jų mokytojais, pasakydami gerą žodį.

Mama Giedrė Narbutaitė - Kontrimė