,,Miela Rasa, Jūs esate tiltas iš praeities į dabartį“, ,,Vertybės, kuriomis vadovaujatės ir dar širdis, begalinė meilė tam, ką darote yra tai, kodėl tiek daug žmonių traukia prie jūsų. Išlikite tokia visuomet. Šiame pokyčių, tempo pilname pasaulyje - nesikeiskite“, ,,Jūs nuostabiai talentinga edukatorė!“,  ,,Jūs esate pavyzdys, įkvėpimas ir kelrodė ne vieno jonaviečio kultūriniame gyvenime“, – šiomis ir dar daugybe pozityvių minčių jonaviečiai socialiniuose tinkluose sutiko žinią apie Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus edukatorės Rasos Kulytės-Libienės paskelbimą „Metų jonaviete“. 

Pati Rasa sako, kad įvertinimas buvo labai netikėtas, bet nepaprastai džiaugsmingas. „Žinau, kad geriau neturėti lūkesčių, tiesiog dėti pastangas. Dirbi dirbi, užsisukus savo reikaluose ir net negalvoji apie įvertinimą, bet sužinojus, labai labai apsidžiaugiau! Džiaugsmas tiesiog svaigino!“ – trykštančiomis emocijomis dalijasi vienuolika metų Krašto muziejuje besidarbuojanti Rasa ir priduria: ,,Darbe visada jaučiu lygiaverčius mainus. Mokytojai vertina mūsų darbą, nuolat gaunu grįžtamąjį ryšį, kuris mane stiprina. Didžiausia motyvacija man yra vaikų džiaugsmas. Man tai geriausias atpildas ir įvertinimas“.

Su Rasa susitikome dieną, kokių retai pasitaiko jos darbe – tądien moteris neturėjo suplanuotų edukacijų, tad galėjo atsipalaidavusi ir neskubėdama pasidalinti savo mintimis apie mylimą darbą, jo prasmę ir etninės kultūros reiškinius, įsišaknijusius ne tik profesiniame, bet ir asmeniniame Rasos gyvenime. 

Į etninę kultūrą atvedė širdies balsas, o kelią į sėkmę tiesė nuoseklus darbas ir užsispyrimas

,,Daug metų dirbau pradinių klasių mokytoja ir staiga atsirado proga tapti dailės mokytoja. Pasiryžau tam ir su pokyčiais viduje užgimė noras mokytis. O tada kilo klausimas – ar studijuoti dailę, kurią pradėjau dėstyti vaikams ar gilintis į etninę kultūrą, kuri mane jau seniai žavėjo ir viliojo. Nuo pirmųjų studijų metų pedagoginiame institute visos mano vasaros buvo praleistos etninės kultūros seminaruose, stovyklose,  gilinantis į prigimtinę kultūrą, mokantis įvairių amatų. Taip ir nusprendžiau dar kartą mokytis -  pasirinkau Etnologijos ir folkloristikos magistro studijas, dar vadinamas Lyginamąsias kultūrų studijas Vytauto Didžiojo universitete. Taip ir atėjau į etninės kultūros lauką“, - pasakoja Rasa. 


Rasa Joninių šventės Jonavoje metu/ L. Trimonio nuotr. 

Nors buvo baigtos studijos, sukaupta nemažai etnokultūrinių žinių, Rasai dirbant muziejuje teko daug mokytis ir dar daugiau dirbti tam, kad pasiektų tai, ką turi šiandien. 

,,Etninės kultūros laukas labai platus, todėl teko daug mokytis. Dirbdavau namuose po darbo – kurdavau edukacines programas, ruošdavau prezentacijas, rašiau projektus. Tik dabar pradedu ,,išsitapatinti“, pradedu atskirti darbą ir laisvalaikį. Tiesiog man buvo labai įdomu ir negalėjau kitaip, kol sukūriau visą tą pagrindą, bazę, kuria dabar galiu naudotis. Dabar jau stengiuosi namuose nebedirbti, tik kartais“.

Šiandien Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos narės pareigas vykdanti Rasa išsitaria, kad labiausiai nemėgsta diletantizmo: ,,Norisi daryti tai, ką išmanai. Dabar jau aiškiai žinau, ko noriu, todėl etninė kultūra ir yra ta vienintelė sritis, kuria aš einu."
Ir vienas didžiausių atradimų yra tai, kad Rasa čia nuolat sutinka sau artimų sielų, žmonių, kurie ją įkvepia ir dar labiau motyvuoja.

,,Etninės kultūros lauke labiausiai vertinu žmones. Čia renkasi labai stiprios ir turtingos asmenybės, kurios mane uždega.  Susirenkame į seminarus, posėdžius, plenerus, parodų atidarymus – visi paprasti, nors daug pasiekę. Atrodo, kuo didesni pasiekimai, tuo didesnis paprastumas – tai mane žavi. Žmonės nesitapatina su titulais, suprasdami, kad jų darbai, jų kūriniai yra aukščiau jų ambicijų“.

,,Nebuvo tokios dienos, kad nenorėčiau į darbą“

,,Vienuolika metų einu į šį darbą ir nebuvo tokios dienos, kad nenorėčiau. Darbas labai įdomus, be galo kūrybiškas, nėra jokios monotonijos,“ – sako Rasa, Jonavos kultūros centro krašto muziejaus lankytojus kviečianti į prasmingas projektines veiklas, edukacinius užsiėmimus ir kuruojamas tautodailės parodas. Nuo 2014 m. Rasa yra parengusi dvidešimt keturias edukacines programas, kurios apima įvairius etninės kultūros reiškinius: kalendorinių švenčių tradicijas,  gyvenimo ciklo papročius, dailiuosius amatus ir verslus. Visos programos įtrauktos į Kultūros paso paslaugų rinkinį. 2015 - 2022 m. edukatorės parengti ir įgyvendinti penki Lietuvos kultūros tarybos finansuoti projektai.


Dirbtuvių akimirka - etniniais raštais dekoruojami lininiai maišeliai/ Rasos asmeninio archyvo nuotr. 

R. Kulytė-Libienė yra išmokusi labai daug amatų, įvaldžiusi jų technologijas, pradedant šiaudinių sodų ir verbų rišimu, baigiant žvakių liejimu. Ji jaučia didelį dėkingumą Jonavos krašto tautodailininkams, kurie perdavė jai savųjų amatų paslaptis. Mokytis  amatų  teko ne tik mūsų rajone, bet ir keliaujant po visą Lietuvą. Kaip kuklindamasi sako pati Rasa, moka tiek, kad galėtų paaiškinti kitiems, o į projektinius užsiėmimus dažnai tenka pasikviesti ir sertifikuotų amatininkų, tautodailės meistrų, kurie visą savo gyvenimą yra paaukoję siekdami amato meistrystės.


Mylimų tautodailininkų būryje/ Asmeninio archyvo nuotr. 

Moterį labiausiai įkvepia darbe įvykstantys susitikimai – su lankytojais, liaudies menininkais bei amatininkais. 
„Mūsų muziejaus lankytojai – vaikai ir suaugę - supranta tradicijos ir rankų darbo vertę, jie žino, ko nori. Jie nenori aklai kopijuoti, nesuprasdami, vardan ko tai daroma. Mūsų auditorija yra išprususi ir reikli. Ir tai labai džiugina, nes būtent ji įkvepia nuolatiniam tobulėjimui“, – „Metų jonavietės“ apdovanojimo renginyje kalbėjo R. Kulytė-Libienė. – ,,O gilinti savo žinias, turtinti dvasią padeda susitikimai su tautodailininkais, liaudies menininkais, parodų autoriais – jie visada apdovanoja „revoliucinėmis“ mintimis, naujomis įžvalgomis. Ir vėl užtenka jėgų gyventi ir kurti“. 


Po darbingos popietės su suaugusiais lankytojais/ Asmeninio archyvo nuotr. 

Didelė dovana – galimybė vertybes skiepyti vaikams

Klausantis Rasos tampa akivaizdu, kad dažniausi jos lankytojai – Jonavos mokyklų mokiniai. Neretai į edukacinius užsiėmimus atvyksta mokiniai iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių, kuriems tenka vesti pamokas, tik kiek kitokias, labai mielas širdžiai. Rasa sako, kad tai labai prasmingas tęstinumas: daug metų dirbusi mokytoja, sukaupusi bendravimo su vaikais patirtį, šiandien ji žino, kaip mokiniams perduoti savo žinutę. 
,,Dvidešimtmetis praleistas dirbant mokykloje mane labai daug ko išmokė: žinau, kaip valdyti auditoriją, žinau, ko vaikams reikia. Noriu, kad jie atėję į muziejų pailsėtų, pajustų geras emocijas. Dirbdama mokykloje labai daug skaičiau filosofijos tekstų, domėjausi psichologine literatūra. Visa tai ir dabar labai padeda. Filosofija mane išmokė suvokti gyvenimo trapumą, išmokė džiaugtis bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis, net kai ir labai sunku“.  – sako R. Kulytė - Libienė. - ,,O mokytojus apskritai jaučiu ypatingai. Žinau, ko jiems reikia, žinau, koks nelengvas tai darbas.“

Svečiuose - mokiniai, pasiruošę kiaušinių marginimui vašku/ Asmeninio archyvo nuotr. 

Rasa nepritaria vis pasigirstančiam požiūriui, kad vaikams dabar reikia tik technologijų. Moteris įsitikinusi, kad tik nuo mokytojų,  edukatorių priklauso, kas vaikams paliks įspūdį, kas išliks jų sąmonėje.
,,Mus mokino: gerbk savo mokinius, visada ateik į pamoką pasiruošus. Ir dabar manau, kad tik nuo mūsų, ugdytojų pasiruošimo, kūrybiškumo priklauso, ar pavyks vaikus  sudominti, ar pavyks juos  „pagauti ir nepaleisti“. Vaikus lengva patraukti į savo pusę,  juolab, kai tradicinė kultūra - mūsų kraujyje, tik reikia visa tai pabudinti, prikelti, suaktyvinti.  Gera, kai galima kurti lėtai, kai nereikia lenktyniauti, konkuruoti, siekti rezultatų. Rankų darbo specifika iš tiesų sulėtina gyvenimą. Pas mus yra galimybė pabūti be išorės dirgiklių. Nesiekiu šioje erdvėje diegti technologijų - viso to yra kitur, tegul tai būna  atsvara modernybei“.

Į Rasos edukacijų klasę atėję vaikai labai nori prisiliesti prie autentiškų medžiagų, nori gaminti, nori kažką išsinešti namo, pasilikti sau. Beveik visų užsiėmimų metu darbus lydi dainos, šokiai, rateliai  – tai, kas visada buvo neatsiejama tradicinės lietuvių gyvensenos dalis, šiuolaikiniams vaikams sukelia daug gerų emocijų. Rasa sako, kad vaikus ypač žavi galimybė darbus atlikti savo rankomis, jie nemėgsta imituoti, nori tikrumo. Be to, šitaip ugdoma tradicinė mūsų kultūros vertybė – darbštumas. 
,,Juk net sau porą jaunimas anksčiau rinkdavosi pagal darbštumą. Sakydavo, kad šeima gyvens gausoje ir pritekliuje, jei ir mergina ir vaikinas bus darbštūs. Nuo mažų dienų kaime visi dirbdavo kartu su tėvais, seneliais. Jeigu visi eina grėbti, tai ir vaikui bus padarytas mažesnis grėblys. Juk ir mes pas senelius išmokom dirbti, o paskui visas išsiugdytas savybes galėjom perkelti į bet kurią sritį – visur, kur reikia kruopštumo, nuoseklumo  ir gebėjimo užbaigti pradėtą“.

Dirbtuvėlių metu iš natūralaus vaško liejamos figūrinės žvakės/ Asmeninio archyvo nuotr. 

,,Noriu, kad vaikai tapatintųsi su geriausiais savo senelių ir prosenelių kultūriniais pavyzdžiais, elgesio normomis, perimtų tradicines vertybes, tokias kaip darbštumas, atsakomybė, pareigingumas, linksmumas. Noriu, kad jie suprastų, kad ir turėdami teisę klysti, visada turi galvoti apie savo veiksmų pasekmes, apie „veiksmo negrįžtamumą". Noriu, kad užaugę jie brangintų savo šeimas, augintų savo vaikus.“ – pagrindinį darbo su mažaisiais muziejaus lankytojais tikslą įvardija Rasa. 

Rasa pasakoja, kad pasigėrėjimą sukelia, kai atėję vaikai paklausia, ar čia reikia nusiauti batus. Tai išduoda, jog edukacijų klasėje tvyro ypatinga dvasia. ,,Matyt, visi senieji eksponatai, tautodailininkų kūriniai jiems byloja apie vietos sakralumą“. 

Tradicija gyvenime: kaip atrodo Rasos kasdienybė?

,,Aš nenoriu pramogauti mieste. Man užtenka paprastų, natūralių dalykų:  žemės, ugnies, žolės, miško. Labai patiko, kaip Rokas Kašėta pasakojo apie savo gyvenimą kaime: „Kai noriu išsivirti kavos, turiu nueiti pasisemti vandens, užsikurti pečių, turiu susiliesti su visom stichijom“. Ir man toks gyvenimas, atrodo, vertingiausias, prasmingiausias“. Ir šiandien ji savo kasdienybės neįsivaizduoja be jai prasmingų ritualų – dainos, knygų, mokslinių straipsnių skaitymo, žemės darbų, amatų. 

Moteris pasakoja, kad įkvėpimo,  kaip gyventi kasdienybėje harmoningai, darnoje su savimi ir pasauliu, ji sėmėsi iš žmonių, ekspedicijų po Jonavos rajoną, metu. 
,,Tradicinės kultūros žmogus tikėjo, kad kiekvienas atliktas veiksmas duos rezultatą, atsilieps tavo gyvenimo sėkmei. Todėl žmonės kalendorinių švenčių metu, pradėdami ir baigdami žemės ūkio darbus atlikdavo apeigas. Vėliau tai virto pramoga, daugybė papročių prarado prasmę ir dabar tenka ją surasti kiekvienam asmeniškai, permąstant senuosius dainų tekstus, sakmes, patarles, priežodžius. Mano kasdienis ritualas – liaudies daina. Tai mano malda“, - sako Rasa.

Prieš metus ji atrado ir dar vieną širdžiai mielą užsiėmimą – pintinių juostų pynimą. Moteris su šypsena sako, kad tai yra amatas, kurio meistrystės ji norėtų siekti. 
,,Nebūna dienos, kad nepinčiau. Šis darbas man padeda nurimti, susitelkti. Jaučiuosi radusi veiklą, kurią norėčiau, daryti iki gyvenimo pabaigos, jeigu Dangus bus maloningas. Noriu gyventi, kaip mūsų krašto šviesuoliai, tautodailės žmonės - jie nesiskundžia, nedejuoja, jiems intelektualus ir kūrybinis darbas padeda išsaugoti gyvenimo džiaugsmą ir pilnatvę."

Vis dėlto gyventi tradicinėje bendruomenėje Rasa jau nebenorėtų: ,,Esu individualistė, mėgstu būti viena, dirbti viena, visiškai prisiimti atsakomybę. Negalėčiau gyventi pagal bendruomenines taisykles, kai visi turi daryti tai, ką reikia daryti, turi besąlygiškai paklusti autoritetui. Noriu pati priimti sprendimus, noriu turėti laisvą valią, noriu, kaip žinomas filosofas Leonidas Donskis sakė, ,,savo egzistencijos ir savivokos ribas" brėžti pati“. 


Edukacijų klasė - tikras tautodailės muziejus/ Asmeninio archyvo nuotr. 

,,Šiandien tapatybę pasirenkame sąmoningai“

Pokalbiui artėjant į pabaigą „Metų jonavietės“ titulu apdovanota Rasa pasidalijo dar viena jai svarbia Leonido Donskio fraze: „Tapatybė nustojo buvusi priskyrimo ir paveldėjimo dalyku. <...> Tapatybę globaliame pasaulyje mes sąmoningai pasirenkame. Tapatybė yra pasiekiama, ji yra sąmoninga veikla ir identifikavimasis  su tuo, kas mums egzistenciškai svarbiausia“.  

„Tikiuosi, kad ir muziejuje vykdomos veiklos padeda vaikams ir suaugusiems apčiuopti, pajusti, kurti, stiprinti savąją – lietuvišką tapatybę“. – viliasi R. Kulytė - Libienė. - ,,Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai pradedame daryti tai, ką darė mūsų  tėvai ir seneliai: kartojam  jų sakytus žodžius ir veiksmus. Ir tai padeda susijungti su savo šaknimis, jausti tvirtą pagrindą  ir gyventi darnoje su tave išauginusia žeme."

,,Gerbkim tradiciją - tai per ilgą laiką sukaupta patirtis ir išmintis, kuria nuodėmė būtų nepasinaudoti. Tai tarsi nerašytas elgesio kodeksas, krantai, kurie neleidžia paklysti tekant gyvenimo upe", - su šypsena veide atsisveikindama linkėjo Rasa.  

Rasa tarp laimingų vaikų, kurių rankose - pačių pagamintos natūralaus vaško žvakės/ Asmeninio archyvo nuotr. 

Kalbėjosi Ieva Kuodelytė-Saudargienė