- Kaip prasidėjo tavo kelias į muziką?  

- Mano kelias į muziką prasidėjo dar darželyje, kai muzikos mokytoja pastebėjo mano muzikalumą. Tai aš atsimenu, dar tada darželyje būdama, ketverių ar penkerių metų, ir dainų dainelėj sudalyvavau. Aišku, nelabai man ten pasisekė, bet… (juokiasi). Vėliau, mano tėvai kažkaip labai atsižvelgė į tą, vėlgi, mano polinkį į muziką, tai aš tada nuėjau į meno mokyklą. Ten ir vokaliniame ansamblyje dainavau, tada dar į chorą užsirašiau ir taip po truputį, tas mano muzikinis kelias driekėsi.  

- Dainuoji jau seniai, bet kas tave labiausiai įkvėpė kurti? Gal yra atlikėjų, kurie padarė įtaką tavo stiliui?  

- Kurti aš pradėjau gan neseniai, iš tikrųjų. Tikrai nebuvau tas žmogus, kuris nuo vaikystės kuria. Pradėjau, kai man buvo 17-ka metų, gal 18-ka netgi. Po sudalyvavimo „X faktoriuje” aš labai daug įgijau tokio kaip ir pasitikėjimo savimi, sakykim, muzikoje. Mane tikrai labai skatindavo artimųjų ratas kurti, bet aš kažkaip vis galvodavau, kad: „Ai, nemoku, man tikrai neišeis, man tikrai nesigaus”. Ir tiesiog, kažkada buvau, atsimenu, susipykus su savo geriausiais draugais, šiek tiek turėjom tokį pyktį ir man buvo labai liūdna, kaip ir neturėjau kur padėti tų savo emocijų, aš atsimenu. Man labai skaudu buvo, tai tada ir gimė mano pati pirma daina. Aš jau nepamenu kaip tiksliai ji skamba ir išvis apie ką ji buvo. Aš tik atsimenu, kad ji buvo gan liūdna. Ir aš tada sukūriau, atsimenu, pagrojau savo mamai, mama pasakė, kad labai gražu ir, kad bandyčiau dar ir dar. Tai bandžiau, kol galiausiai, kažkaip, pavykdavo vis geriau. Paskui jau supratau tiesiog kaip visa tai vyksta, kaip „pagauti” tą mintį, tą įkvėpimą ir vat į jį susitelkti, kad būtų galima kažką išvystyti, kažką parašyti, nes anksčiau to niekada nemokėjau. O dėl atlikėjų – manau šiaip ir dabar labai jaučiasi, iš tikrųjų, Lietuvoje, kad labai daug kas linksta į tą Džesikos stilių. Tikrai nemeluosiu, sakydama, kad: „Oi ne, tikrai nepadarė jokios įtakos”. Manau, kad tikrai daugumai atlikėjų Džesika padarė labai daug ir labai didelės įtakos kūryboje. Bet aš stengiuosi vis tiek įnešti tą kažkokį savitumą, kitaip ir nesigautų, nes tai yra mano kūryba. Tai, manau, kad didžiausią įtaką, turbūt, ji ir padarė, o šiaip, aš stengiuosi kažko nekopijuoti ir daryti vis tiek savaip.  

- Ar yra minčių apie albumą? Jei taip, kaip greitai galėsime jį išgirsti? 

- Kuo toliau, tuo dažniau susimąstau apie tai, nes iš tikrųjų, kuo toliau, tuo dažniau gaunu klausimų apie tai. Tai taip, yra minčių apie albumą, bet kol kas, dar atrodo, kad šiek tiek norisi paaugti, norisi kažkokios savo auditorijos, kuri to albumo lauktų. Ir manau, kai jausiu, kad tikrai yra žmonių, kurie, na, aišku ir dabar yra žmonių, kurie vertina mano kūrybą, bet kai jausiu, kad auditorija yra pakankama, ir jausiuos pakankamai tvirtai toje visoje muzikos industrijoje, manau, kad tada ir išeis. Tai net nežinau, kol kas atrodo, kad tai yra labai labai toli, bet realiai mąstant, aš manau, kad kelių metų bėgyje tai yra visai įmanoma. Nieko negaliu prižadėti, bet manau, kad tai yra toks kaip ir realus planas. Kol kas nėra planas „A”, bet kažkada tikrai bus.  

- Ar pati rašai dainos žodžius? Kaip vyksta kūrybos procesas? 

- Dainų žodžius bandau pasirašyti pati, tai dauguma mano dainų, kurios, kol kas, yra ir neišleistos, bet jau jos yra paruoštos, yra mano pačios kūrybos. Jau esu išleidusi „Išmokyk mylėt” ir tai yra visiškai mano kūryba. Kitos dainos, dar kol kas, parašytos yra ne mano, mano tik įdainuotos. Keliose vietose kažkas patobulinta, kad būtų taip, kaip man patinka. Bet šiaip, stengiuosi pati rašyti ir tas mano kūrybos procesas būna labai įvairus. Būna, atrodo tas kūrybos kažkoks elementas, net nežinau kaip jį įvardinti, taip susikaupia ir eini, nes jauti, kad man dabar reikia kažką parašyti. Ir kai taip būna, aš bent pastebėjau, kad tada man geriausiai gaunasi, geriausias būna rezultatas. Aš tada atsisėdu ir man vienu metu gimsta ir melodija, ir žodžiai, ir muzikos kažkokia idėja susidėlioja, ir net stengtis nereikia – tiesiog viskas  savaime ateina. O jei aš pati pagalvoju, kad man kaip ir reikėtų kažką parašyti, nueiti pabandyti, aš tada dažniausiai pradedu nuo melodijos, tada sugalvoju kažkokius žodžius. Kartais būna, kad kažkokią istoriją parašau ir bandau tą istoriją papasakoti per muziką. Tai nėra kažkoks mano asmeninis išgyvenimas, tai yra tiesiog kažkokia istorija iš šono. Tai tas kūrybos procesas būna įvairus, bet rezultatai visada džiugina, kad ir kaip parašytum tą dainą.  

- Esi studentė? Kaip pavyksta viską suderinti su mokslais? Ar šie dalykai netrukdo vienas kitam?  

- Taip, esu studentė. Iš tikrųjų, galvojau, kad bus sunkiau suderinti su mokslais, bet man, bent jau, tikrai niekas netrukdo, tie dalykai nesimaišo. Vienintelė, galbūt, būna tokia kaip ir problema, kad muzikantai irgi žmonės, jie irgi dirba darbo dienomis, o dažnai taip atsitinka, kad darbo dienomis man būna paskaitos, arba kažkokie seminarai, laboratoriniai darbai ir panašiai. Tai kartais būna, kad susidubliuoja. Tikrai rečiau vyksta fotosesijos ir taip toliau, tai aš stengiuosi, pavyzdžiui, paskirti vieną dieną ir geriau kažkaip atidirbti universitete kitą dieną. Bet tai būna labai retai, nes mes dažniausiai susideriname taip, kad man išvis nesidubliuoja niekas. Girdėjau labai daug, kadangi aš studijuoju mediciną: „Viskas, nebeturėsi gyvenimo, sėdėsi prie knygų ir panašiai”. Tai aš manau, kad čia labai nuo žmogaus priklauso ir man, asmeniškai, tai tikrai netrukdo, bent jau kol kas, nei viena iš šių mano gyvenimo sričių viena kitai. Labai viskas gerai susiderina.  

- Dabar sulauki nemažai dėmesio. Ar tai atsispindi tavo asmeniniame gyvenime? Gal, pavyzdžiui, pasikeitė tavo draugų ratas?  

- Dėmesio sulaukiu tikrai daugiau, nei anksčiau, bet aš stengiuosi jo tiesiog neprisileisti į savo asmeninį gyvenimą. Tas visas dėmesys, jis ir lieka socialiniuose tinkluose, jis lieka scenoje, kai aš būnu. Bet mano šeimoje, mano draugų rate, tai nieko panašaus nesijaučia. Aš stengiuosi nepakeisti savo požiūrio į kitus ir neleisti kitiems pakeisti požiūrio į save, vien dėl to, kad apie mane rašo tinklaraščiai ir panašiai. Tai nėra mano vienintelė asmenybės dalis, kuria aš galiu didžiuotis. Aš neleidžiu tam būti pagrindu savęs, kaip žmogaus. Dėl to, turbūt, ir tas mano draugų ratas nelabai pasikeitė. Su kai kuriais, aišku, žmonėmis suartėjome, su kai kuriais atitolome, bet aš manau, prie to čia labiau prisidėjo mokyklos baigimas, o ne tai, kad aš pradėjau muzikinę karjerą. Ir aš kažkaip stengiuosi būti visą laiką savo vietoje, neišsišokti per daug. Jei su kažkokiu žmogumi bendrauju, tai dažniausiai tam žmogui net ir nesakau, kad aš čia kažkokia dainininkė, ar muzikantė, iki kol jis pats manęs nepaklausia. Šiaip aš stengiuosi to neparodyti ir neakcentuoti, kad: „Žiūrėkit – aš dainuoju”. Čia nėra mano pagrindinė, kaip žmogaus, savybė.   

- Vis daugėja debiutuojančių atlikėjų, vieniems geriau pavyksta – kitiems ne. Kaip manai, kokia yra tavo sėkmės paslaptis?  

- Su sėkme, manau, kad lygiai tas pats yra. Jeigu tu esi žmogiškas, žmogiškai elgiesi su tais žmonėmis, kurie klauso tavo muziką, tai tada jie ir toliau klausys, nes  jie nebus tavimi pasibaisėję, ar kažkaip. Tai aš manau, kad tas mano paprastumas ir kuklumas, turbūt, man labiau padeda, negu, kad kiša koją. Nes dažniausiai būna taip, kad dauguma įsivaizduoja: „Nu tai viskas, šitas jau pasidarė žinomas, tai čia bus sužvaigždėjęs kažkoks, pasikėlęs, jau čia su juo neįmanoma bus pakalbėti”. Ir kadangi taip galvoja, tai ir tie, kurie išpopuliarėja pradeda taip ir elgtis. O aš kažkaip netikiu, kad būtina būti kažkokiam pasikėlusiam, vien dėl to, kad esi žinomas. Tai aš stengiuosi šito irgi neprisileisti. Man ir mokslai nelabai leidžia įsileisti šitų minčių, kad aš kažkokia žvaigždė, ar kažkas. Aš ne tą dalyką studijuoju, kad aš čia galėčiau išsišokti. Esu studentė, lygiai tokia pati kaip ir visi kiti ir aš dėl to privalau išlikti savimi. Tai aš manau, kad aplinkiniai žmonės tai jaučia ir jiems tada yra smagiau klausytis tokio žmogaus dainų. Antras dalykas, tai yra tas, kad iš tikrųjų, mes, komanda, labai daug laiko praleidžiame prie kūrybos. Tai tikrai stengiamės išdirbti kiekvieną garselį, kiekvieną dalykėlį ištobulinti. Aš, šiaip, niekada nelaikiau savęs perfekcioniste, bet muzikoje, mane būtų galima šiek tiek „prirašyti” į tą „perfekcionistų būrelį”. Tai, manau, kad irgi šitas dalykas yra labai svarbu - norėti, stengtis daryti tą gerą rezultatą.   

- Su kokiais iššūkiais teko susidurti, kaip scenos naujokei?  

- Tų iššūkių tai yra begalės, tiesiog. Nuo to, kad kai kurios, sakykime, radijo stotys nenori groti pradedančiųjų atlikėjų dainų, nes, tiesiog, netiki, kad tai bus kažkoks ilgalaikis projektas. Tai čia toks yra, turbūt, vienas mažiausių iššūkių. Aišku, didžiausias iššūkis tai yra, kad jau pradedi jausti, kad žmonės net nepažinodami tave teisia ir tiesiog nuo galvos iki kojų esi blogas, nors visiškai nieko apie tave tie žmonės nežino. Buvo, atsimenu, tokių komentarų, kad: „Ko čia lakstai, ko čia nesąmones dainuoji, eik geriau pasimokyk”. Ir mane, būna, toks juokas paima, galvoju: „O ką tie žmonės pagalvotų, jeigu sužinotų, nu va, kad aš mokausi ir dar dainuoju”. Tai va, įdomu, ką tada sakytų, kas tada būtų jiems dar negerai… (juokiasi). Tai šitas dalykas kaip ir sunkus, bet kaip ir juokas ima. Kol kas dar nebuvo kažkokių baisių dalykų, kad labai įžeistų, ar kažką. Aš kažkaip visa tai priimu su humoru, stengiuosi neimti į galvą ir gyventi savo gyvenimą. O kiekvienas žmogaus komentaras yra jo paties atspindys. Tai, sakau, stengiuosi neprisileisti, bet šitas dalykas būna kartais, kad išmuša iš vėžių. Kad ir stengiesi neimti į galvą, bet mąstai, kad ir visa dieną, kartais būna ir iki savaitės, kad mąstai apie tai. Tiesiog, sujaukia tas mintis. Aišku, būna ir scenoje visokiausių dalykų. Kad ir kažkoks koncertas, kur, pavyzdžiui, tikrai norėtum paruošti kažkokią gerą programą ir panašiai, tave pakviečia, bet tada sako: „Ai, tai tu ten dvi dainas padainuok ir nueisi pačioje pradžioje, po kokio vaikų choro”. Tada tu jautiesi, toks truputį neįvertintas, nes man labai patinka užkurti vakarėlį, kaip aš sakau, šventėje. Man patinka, kai žmonės šoka, kai žmonės dainuoja kartu. Tai mane šitas, turbūt, yra labiausiai skaudinantis dalykas, nes iš tikrųjų, būna, kad neįvertina tų scenos sugebėjimų. Tai va čia man yra skaudžiausia, net ne tie visi komentarai. Aš pradėjau, iš tikrųjų, tą muziką, ne dėl to, kad būčiau kažkokia melomanė. Ne, man patinka būti scenoje. Aš jaučiuosi ten gerai, puikiai, aš ten atsipalaiduoju, pasikraunu geros energijos. Tai man scena yra mano visiška laimė.  

- Ar kažkada esi suabejojusi savo pasirinkimu eiti muzikos keliu? 

- Yra buvę, yra visko buvę. Iš  viso, mano planas toks buvo, kad prieš stojant į mediciną, ta prasme, kai nusprendžiau, kad stosiu, bet dar nebuvau įstojusi, tai aš visiems ir sakydavau, kad muzika liks tik mano hobis, kad aš namie pagrosiu, jei mane kažkur pakvies – padainuosiu, šventėse, ar kažkur. Sakiau, kad muzika tikrai nebus mano pagrindinis dalykas gyvenime. Aišku, kol kas tai ir nėra mano pagrindinė veikla mano gyvenime, bet aš dabar pradėjau link to eiti. Tai turbūt ta vienintelė abejonė gyvenime ir buvo, kad muzika turėjo likti kaip kažkoks slaptas mano talentas, apie kurį būtų žinoję tik mano artimiausi žmonės. Bet apsivertė viskas aukštyn kojomis ir gavosi taip, kad dabar siekiame to, kad visa Lietuva žinotų apie mano talentą. Tai čia ir buvo, tikriausiai, vienintelė kažkokia abejonė dėl muzikos. 

- Pasidalink savo didžiausiomis svajonėmis, norimais pasiekimais, susijusiais su muzika. 

- Kažkaip sako: „Nesidalink svajonėmis, nes jos neišsipildys”. Tai aš nelabai ir noriu dalintis tokiomis svajonėmis savo, apie kurias aš svajoju. Bet manau, kad galima pasidalinti kažkokiais tikslais. Kol kas, mūsų tikslas, mano visos komandos – siekti kuo daugiau to žinomumo, kad galima būtų išleisti albumą, kad paskui jau būtų galima padaryti ir to albumo kažkokį pristatymo koncertą, galbūt. Kad galima būtų savo kūrybą plėsti, kad žmonės išgirstų ką aš noriu, ką aš turiu pasakyti. Tai kol kas tikslai tokie - dirbti, dirbti, dirbti, kol pasieksime savo tikslų. O apie svajones aš net nenoriu kalbėti, nes tikiu, kad kai pradedi kalbėti apie savo svajones, jos neišsipildo, tai aš pasiliksiu sau šitą dalyką.  

- Ačiū už pokalbį.  

Kalbėjosi Miglė Sadauskaitė