Šiandien, birželio 14-ąją minint Gedulo ir vilties dieną, dėl prastų oro sąlygų minėjimas perkeltas iš Jonavos geležinkelio stoties į Jonavos kultūros centrą, tačiau vietos pakeitimas nesumenkino šios datos svarbumo.
Vykstančia visuotine tylos minute visi kviečiami sustoti, prisiminti tremtinių ir politinių kalinių istorijas bei likimus, ir tokiu būdu pagerbti negrįžusiųjų, okupacijos aukų atminimą.
Visuotine tylos minute prasidėjusi Gedulo ir vilties diena tęsėsi istorinės atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“ – tremtinių pavardžių skaitymu. Šią dieną tremtinių ir politinių kalinių vardai, pavardės ir likimai garsiai ištariami daugelyje Lietuvos miestų. Skaičiuojama, jog per visą tremties laikotarpį iš Lietuvos buvo ištremta daugiau nei 131 000 gyventojų, dar apie 156 000 lietuvių buvo įkalinta.
Visoje Lietuvoje Gedulo ir vilties diena žymi Sovietų Sąjungos vykdytų masinių Lietuvos gyventojų trėmimų į Sibirą pradžią. Daugelyje kultūrų tremtis per amžius reiškė vieną griežčiausių bausmių. Asmuo, išstumtas iš bendruomenės ir atplėštas nuo gimtosios žemės, prarasdavo ne tik fizinę apsaugą. Netekęs Tėvynės, žmogus būdavo išmetamas tartum į negyvenamą salą – gyvenimą kurdavo iš naujo.
Totalitarinis Sovietų Sąjungos režimas 1941-ųjų birželį ir vėlesniais metais šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių pasmerkė būtent tokiai bausmei. Pasmerkė niekuo nenusikaltusius. Baudė tuos, kurie neįtiko režimui, buvo „netinkamos“ tautybės ar profesijos. Nekaltomis aukomis pildė statistikos lenteles.
Kaip pabrėžia Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė, kiekvienais metais Gedulo ir vilties diena turi savo ypatingą atspalvį. Šiemet ji įprasminta naujai, nes karas Ukrainoje atskleidė, kad kova su bolševikinės okupacijos slibinu dar nesibaigė. Esame sakę, kad mums pirmoji itin skaudi okupacijos žaizda buvo trėmimai gyvuliniuose vagonuose, o viskas baigėsi, kai paskutinis okupacinės kariuomenės atstovas paliko Lietuvą. Dabar jau galime patikslinti – kare Ukrainoje dedamos milžiniškos pastangos pagaliau pribaigti tą totalitarinę imperiją, nes įsitikinome, kad, nukirtus slibinui galvą, būtinai atauga kita – dar aršesnė.
