Lietuvių kalba bei dorinis ugdymas – to Jonavos Jeronimo Ralio gimnazistus moko pedagogė Inga Kuuzeorg - Petrikonienė. Moteris laiko atranda ir darbui bažnyčioje,  ir dainavimui modernaus folkloro grupėje „Aisva”, ir įvairių stovyklų organizavimui, tačiau jos prioritetu, kaip sako pati Inga, išlieka ne kas kitas, o šeima. Paklausta, kaip ji viską suspėja, pedagogė pasakoja besivadovaujanti viena taisykle. Apie ją, darbą mokykloje bei patirtį savame karjeros kelyje – pokalbyje su pačia Inga.


– Pradėkime nuo pradžių. Kodėl Jūs pasirinkote mokytojos profesiją?


– Būdama mokine aš turėjau labai gerą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją. Ji ir dabar dirba J. Ralio gimnazijoje. Taip pat didelį įspūdį man paliko pradinių klasių mokytoja. Manau, kad teigiama patirtis su jomis buvo stimulas, įkvėpęs mane rinktis šią profesiją. Dėl įvairių asmeninių priežasčių (papildau)  mokykloje jaučiausi blogai. Tas jausmas manyje įkvėpė idėją, kad jei pati tapčiau mokytoja, mano vaikams mokykloje būtų gera, nes aš viską padaryčiau dėl to. Nežinau, ar man sekasi, bet iki šiol į darbą einu su šiuo tikslu.

– Vadinasi, galima sakyti, kad noras būti mokytoja jus lydėjo nuo vaikystės?


– Taip. Net ir žaisti mėgau „mokyklą”.  Tie žaidimai buvo patys pirmieji bandymai pasimatuoti pedagogo profesiją. Namuose aprašinėjau ne vieną baldą, o sienas „puošė” kreida. 


Kadangi turėjau mažesnį brolį, pasisodindavau jį vietoje mokinio. Ir rašinius už jį rašydavau. Tiesa, tai neliko nepastebėta – lietuvių kalbos mokytoja buvo jam parašiusi pastabą, kad rašinys – geras, bet parašytas sesers... Dabar prisiminus tą nutikimą ima juokas, bet tada buvo visai nelinksma. 


Vėliau viskas vyko savaime. Kai baigiau mokyklą, stojau į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą. Iškart pasirinkau lietuvių kalbą bei literatūrą. Ten pat įstojo dar kelios mano klasės draugės, šiuo metu puikiai dirbančios Jonavos rajono mokyklose.


Pirmoji mano darbo vieta buvo pietryčių Lietuvoje, lenkų – rusų mokykloje. Tai prilygo labai dideliam iššūkiui – su  kolege įsikūrėme toli nuo namų, tėvų, gyvenome Švenčionių rajone, prie pat tankodromo. 


Viskas vyko 1991 metais, kurie nepasižymėjo ramybe. Taip buvome priverstos jautriai išgyventi ir sausio 13-ąją – matėme, kaip tankai judėjo iš tankodromo į Vilnių prie televizijos bokšto... Tuometinė patirtis įkvėpė ir iki šiol juntamą patriotiškumo jausmą. Jau tada užgimė suvokimas, kad man svarbu, kas mes esame, kokios yra mūsų šaknys. To vedina savus ieškojimus sėkmingai vykdžiau per lietuvių kalbą bei literatūrą, dorinį ugdymą, folklorą.

– Kaip jūsų gyvenimo kelyje atsirado religinis švietimas? 


– Kai atgavome Nepriklausomybę, sutikau labai daug ryškių žmonių, tapusių mano kelio žvaigždėmis. Tarp jų – asmenys, sieję savo gyvenimą su tikėjimu, bažnyčia. 


Kadangi buvau baigusi meno mokyklą, tam tikru metu kartu su jais važiuodavome į pirmąsias krikščioniškas mokyklas, jų stovyklas, kur mokydavau muzikos. Tačiau muzika ir bažnyčia ryšį mano gyvenime atrado ir dėl to, kad kai dar buvau 10-oje klasėje, giedojau bažnyčioje susibūrusioje jaunimo bendruomenėje. 


Taip susiklostė, kad apie mano turimą patirtį žinojo vienos Jonavos rajono kaimo mokyklos direktorius. Jis paprašė manęs dėstyti tikybą. 


Tada aš šiuo klausimu buvau kategoriška – sakiau, kad ko jau ko, bet tikybos tikrai nedėstysiu. Viduje lyg pyktelėjau, kad aš – lietuvių kalbos mokytoja, o man siūlo užsiimti doriniu ugdymu – atrodė, kad lietuvių kalbos pamokos visada turėjo savotišką prestižą, nes tu rašai pažymius, ruoši egzaminui ir dėl to patys vaikai geriau klauso, labiau tave gerbia. O kas ta tikyba? Tu turi kviesti mokinius, įrodyti jiems, kad tai naudinga. Čia tu esi priverstas susidurti su įvairiomis nuotaikomis, įvairiomis pasaulėžiūromis.  


Nepaisant to, minėtas direktorius neatlyžo ir toliau prašė, nes nebuvo kam vesti tokio dalyko. Na ir sutikau...


Pabaigusi dorinio ugdymo studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete jau turėjau dvi specializacijas. Kiek vėliau dėl jų abiejų buvau pakviesta ir į Jonavos Jeronimo Ralio gimnaziją. Ne vienerius metus dėsčiau abu šiuos dalykus, kurį laiką buvau likusi tik prie tikybos, o dabar vėl esu ir lietuvių kalbos, ir dorinio ugdymo mokytoja. 


Ir kaip aš džiaugiuosi! Abu šie dalykai tokie artimi: poezija, literatūra, filosofija ir tikyba yra viso ko pamatų pamatas. 

– Pabandykime suskaičiuoti, kiek metų jau dirbate pedagoge?


– 33 metus. Toks Kristaus amžius (šypsosi – aut.past.).

– Kaip per tą laiką keitėsi jaunimas? Neretai galima išgirsti, kad ,,dabartinis jaunimas” – kitoks...


– Taip, manau, kad jaunimas tikrai keitėsi... Mūsų karta, mano akimis, labai stipriai romantizavo praeitį. Ko gero, todėl , kad mes neturėjome laisvės, bet labai jos norėjome, siekėme. Vėlesnės kartos jaunimas buvo lyg per viduriuką – tada žmonės atrado bendruomeniškumą. Šių dienų jaunimas nutolęs nuo jo. Dabar vyrauja atskiras „mano pasaulis“ ir tai, kiek aš tavęs įsileisiu į jį. 


Dabartiniai jauni žmonės turi savitą žavesį. Man jie patinka tuo, kad tiksliai žino, ko nori. Jei sako, kad nežino, tu, tikėtina, nenusipelnei jų pasitikėjimo. Norint pelnyti jį, turi prisibelsti į jauno žmogaus širdį. Tai nėra lengva. Visada sakau, kad ilgiausia kelionė yra nuo smegenų iki širdies. Būtent tas 30 centimetrų  – pati ilgiausia žmogaus kelionė, kuri kai kuriems būna taip sunkiai įveikiama, jog jie per visą savo gyvenimą jos nenueina. Kas tada vyksta? Pasineriama į piligriminį kelią, keliaujama į Santjago de Kompostela, įvairiai žmonės ieško savo gyvenimo prasmės... 


 Taip ir mes su jaunimu, bendrose paieškose, eidavome 4-5 dienas į Šiluvą. Tiek prireikdavo, kad įveiktume 120 kilometrų.
Galiu pasakyti, kad nėra geresnio būdo pažinti jauno žmogaus, nei kartu su juo dalyvauti bendroje veikloje. Kai jis tampa tavo kolega, bendradarbiu – užsimezga ryšys. Aš taip juos ir vertinu - kaip bendradarbius. Jie turi vienokią patirtį, aš kitokią. Mes keičiamės ja ir kartu tobulėjame. 


Mano patirtis – mano metai, jų – šio pasaulio supratimas. Reikia pasitikėti jaunimu. Aš juo labai pasitikiu. 

– O kaip per tuos 33-ejus metus keitėtės jūs pati?


– Manau, kad stipriai... Tikiuosi, kad stipriai... 


Būti mokytoja man – didelė atsakomybė, skatinanti siekti kuo didesnių tikslų.  Visada tikėjau, kad mokytojas turi mokytis kartu su vaikais: tai ir kvalifikacijos kėlimas, ir įvairiapusiškas domėjimasis pasauliu. 


Nuo pat pradžių, kai pradėjau dirbti mokykloje, ieškojau naujovių, padedančių atrasti patrauklius mokymosi stilius. Šie su metais keitėsi taip pat, kaip keitėsi jaunimas. 


Nepaisant to, visada siekiau išlikti ištikima ir pamatinėms savo vertybėms – ieškoti naujovių, bet nepamiršti praeities, istorijos, tikėjimo. 

– Jūs esate ir Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos katalikiško jaunimo centro „Vartai” veiklų koordinatorė. Ar, jūsų akimis, šiuolaikinis jaunimas nėra nutolęs nuo tikėjimo? Ar dabartiniai mokiniai noriai renkasi tikybos pamokas? 


– Kiekvieni metai – skirtingi. Kai su Katalikiško jaunimo centru „Vartai" organizuojame stovyklas – kur kas lengviau, nes jaunimas pamato, ką kartu galime nuveikti. 


Žinoma, į stovyklas atvyksta ne tik mokyklos, kurioje dirbu, mokiniai, bet taip  formuojasi tam tikra susidomėjusio jaunimo bendruomenė, žinanti, kad norint pamatyti gyvenimą – tereikia išdrįsti , pavyzdžiui, ateiti į netradicinę tikybos pamoką (šypsosi – aut. past).

 

– Ko galima tikėtis iš dabartinių dorinio ugdymo pamokų?


– Tikybos mokymas gerokai skiriasi priklausomai nuo amžiaus. 1– 4 klasėje daugiau koncentruojamasi ties tikėjimo pamatu. 5 – 8 klasėje prasideda klausimai, ar čia tikrai buvo taip, o ne kitaip. Jei lyginsime 9 – 12 klasėje vedamas etikos bei tikybos pamokas, tai pirmosiose akcentuojamas klausimas – kaip? Kaip užmegzti santykį, kaip bendrauti, gyventi, kaip rasti būdų spręsti vienus ar kitus klausimus. Tikybos pamokose mes gilinamės į klausimą – kodėl? Kodėl reikia bendrauti? Kodėl reikia spręsti problemas? Mes einame į didesnį gylį... Abi pamokos jaunimo ugdyme yra labai svarbios.


Stengiuosi, kad gimnazistų tikybos pamokos paliestų jų asmeninį gyvenimą. Taip ir dėliojam savo pamokas: Gyvenimas – Tikėjimas – Naujas Gyvenimas. Iki šiol daug jaunų žmonių ateina turėdami būtent vaiko tikėjimą – žinodami maldas, bet nežinodami, kas yra Bažnyčia, kokia jos misija, kas yra šalia kasdienybėje...


Net ir mano kartos žmonės kartais turi tik tą tikėjimą, kurį gavo pradinėse klasėse. Gavo pirmą komuniją ir viskas tuo užsibaigė... 


Man norisi pakeisti tokį santykį su doriniu ugdymu. Tai privedė ir prie kokybiškesnio Sutvirtinimo sakramento organizavimo. Turime tokį Alfą kursą. Jį lanko tie, kurie nori Sutvirtinimo. Šiais metais jų sulaukėme itin daug – net 81 jaunuolio, sakramentams atėjusio ruoštis savu noru. 


Kai sakytume, kad dabar pasaulyje – sumaištis, vertybių perkainojimas, egoizmas, žmonės gyvena taip, kaip nori, jaunimas vis dar ieško tikrų dalykų. Tas labai džiugina. 


Kaip lietuvių kalbos mokytoja žodį – ,,Tikėjimas” norėčiau suskaidyti į du žodelius: Tik – Ėjimas. Tai yra procesas, vadinasi, mes esame tame procese, tikėjimo procese. Pati tikėdama tuo  tiek savo parapijoje, tiek gimnazijos bendruomenėje noriu paskleisti žinią, kad po tikėjimo sąvoka slepiasi kur kas daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

– Tiek J. Ralio gimnazijoje, tiek „Vartų” veiklos plotmėje tarp mokinių esate žinoma kaip žmogus, raginantis jaunus žmones savanoriauti. Kodėl jums tai taip svarbu?


– Savanorystėje matau labai daug prasmės. Man labai patinka Skandinavijos mokyklų patirtis šiuo klausimu – ten savanorystė labai akcentuojama ir jei tu esi savanoris, tiek universitetas, tiek darbdavys tave vertina kur kas palankiau. Kodėl? Nes tu esi empatiškas, neabejingas visuomenei ir tu stengsiesi daryti daugiau...


Tikiu, kad dar būdami mokyklos suole jauni žmonės turi išmokti rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais. 


– Klausantis jūsų pasakojimų nekyla jokių dvejonių, jog jūs didžiuojatės būdama mokytoja. Iš kur tas pasididžiavimo jausmas, kai viešoje erdvėje netyla diskusijos dėl mokytojų profesijos (ne)prestižo? 


– Asmeniškai man mokytojo specialybė visada buvo prestižinė. Visgi, negaliu paneigti to, kad visuomenėje požiūris į ją ne visada toks, kokio norėtųsi. Labai gaila, kad išnyko ta nuostata, kur, kaip mano močiutė sakydavo, buvo gerbtinos trys pagrindinės profesijos – mokytojo, gydytojo bei kunigo. Nežinau, kas atsitiko su mūsų laikmečiu, kad visos jos buvo išstumtos į užribį. Gal mūsų komfortiškas gyvenimas įpratino nebe vertinti žmogaus pastangų, išsilavinimo, altruizmo? Visos tos trys specialybės – pašaukimo specialybės...


Be abejo, tikiu tuo, kad kiekviena specialybė gali būti pašaukimo specialybe: ir buhalterio, ir statybininko ar valytojo.
Čia iš atminties išniro prisiminimas, kai daug metų atgal vedžiau dukrą į darželį ir klausinėjau jos, kuo ji nori būti užaugusi. Tada ji man atsakė, kad valytoja. Kai paklausiau kodėl, ji pasakė, jog su valytoja visi sveikinasi. Ir taip, tai – teisybė.


Iš čia galima kelti dar vieną klausimą, kas yra tas prestižas? Jis, ko gero, neatsiejamas nuo kiekvieno iš mūsų nuostatų. 
Tad jei mes norim, kad kiekvieno iš mūsų specialybė būtų prestižinė, pirmiausia, mes patys turime ją mylėti, gerbti. 
Dėl to esu labai dėkinga tiek savo kolegoms, tiek mokiniams už tai, kad jie mane gerbia tokią, kokia esu, kad leidžia tobulėti. 

– Šiais metais buvote apdovanota kaip Jonavos metų mokytoja. Ką jums reiškia šis apdovanojimas? 


– Dirbdama niekada negalvoju apie apdovanojimus, bet, žinoma, įvertinimas nustebino. 


Nepaisant to, tądien, kai per mokytojų dieną man buvo įteiktas apdovanojimas, mane slėgė dviprasmiški jausmai – salėje nebuvo daugybės mokytojų, nes jie streikavo. Tai kėlė liūdesį.


Aš pati nuoširdžiai palaikau streiką, bet čia pat jaučiu be galo didelę atsakomybę prieš savo mokinius. Jie ruošiasi egzaminui... Tai skatino mane, jei jau nebuvau kartu su streikuojančiais, palaikyti juos mintimis.


Tie, kurie streikuoja – atlieka darbą už mus visus, o mes, kurie liekame dirbti, užtikriname, kad mokiniams itin svarbus mokymosi procesas nenutrūktų. Taip mes palaikome vieni kitus, jausdami, kad mūsų širdys siekia to paties tikslo. 
Grįžtant prie apdovanojimo, tądien mane labiausiai nustebino mano mokiniai. Jie sužinoję, kad apdovanojimas bus įteiktas man, nutylėjo šią paslaptį ir atėjo manęs pasveikinti. Atėjo ir mano sūnus, dukra, nustebino užsienyje dirbantis vyras...


Esu dėkinga jiems visiems.

– Ne vienus metus dainavote tradiciniame folkloro „Laduta” ansamblyje, dabar jūsų veidą dažniau galime matyti su modernaus folkloro grupės „Aisva” kolektyvu. Dainavimas – atsipalaidavimo būdas?


– Galima sakyti, kad taip... Kalbant apie „Ladutą” šiuo metu su šiuo ansambliu koncertuoju kur kas rečiau – padedu jam, kai reikia. Prie „Aisvos" taip pat prisijungiau paprašyta padėti. Taip ir pasilikau... Lietuviškumas mane „veža“ .

– Mokytojo darbas, be abejo, reikalauja daug laiko – ne tik pamokos, bet ir namų darbų tikrinimas, pasiruošimas kitoms pamokoms. Jūs laiko atrandate ir bažnyčiai, veikloms su jos bendruomene, ir aptartam dainavimui. Ko jūsų gyvenime daugiausiai? Kaip viską suspėjate?


– Pirmoje vietoje – tik šeima: vyras, du sūnūs ir dukra. 


Diena turi 24 valandas, tad čia vadovaujuosi paprasta taisykle: 8 + 8 + 8. Miegas – svarbus, darbas – svarbus, laisvalaikis – taip pat svarbus.


Visgi, labai dažnai sakau, kad aš išvis nedirbu. Kai tavo mėgstama veikla yra tavo darbas, o darbas yra mėgstama veikla, nėra lengva atskirti tą ribą. Tiesą sakant, aš nesu turėjusi tokios dienos, kad atsikelčiau ir sakyčiau: „O ne! Man vėl – į mokyklą”. 


Žinoma, kartais pavargsti fiziškai, tau skauda galvą, bet nuo mažų dienų moku persikrauti. Mus su broliu augino mama. Ji išmokė viską planuoti. Mes augome žinodami, kad kai kažką pradedi daryti, turi užbaigti tai iki galo. Žinojome, jog jei gyvensime kitaip, mamai bus labai sunku. 


Būdama vaiku lankiau ir meno mokyklą, ir baletą, ir namuose padėdavau, važiuodavau į kaimą ravėti daržų... Manau, kad ta vargo mokykla, kurią praėjome su broliu, išmokė, kad viską galima išspręsti ir susidėlioti. 


Kaip ten bebūtų, niekada negalima pamesti nuostatos, kad turi mylėti save. Taip nepamirši pailsėti. 

– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? 


– Su vyru labai mėgstame keliauti, tačiau dabar jis yra išvykęs dirbti į užsienį. Kol dirbo Lietuvoje, sėsdavome ant motociklo ir važiuodavome į mototurus ar šiaip pasivažinėti. Motociklas - viena iš mėgstamiausių mano patirčių. 
Taip pat mėgstame su vaikais sėsti į automobilį ir keliauti Lietuvoje. 


Tiesa, vasarą, kai visiems atostogų metas, daugiausiai savo laiko skiriu „Vartų” stovykloms. Jos man – taip pat smagus laisvalaikio praleidimo būdas. Šią vasarą dėl jų gavosi taip, kad atostogų vien sau turėjau tik savaitę. Ir vis tiek neturiu kuo skųstis... Per ją sugebėjau nuvykti aplankyti vyro, vėliau porą dienų skirti pasibuvimui namuose vienai. 


Man būtų sunku labai ilgai nieko neveikti, bet kartais duodu sau kelias dienas visiškos ramybės su filmais, skaniu maistu – tiesiog, pabūti su savimi. 


Žinoma, visada patinka koncertai, spektakliai. 


– Ką pasakytumėt tiems, kurie svajoja apie pedagogo profesiją? 


– Palinkėčiau nepabijoti išbandyti save ir įšokti į mokytojo „batus”, pabandyti pabūti mokytoju stovyklose, pavaduojant pedagogus per Mokytojų dieną. 


Būti mokytoju – didžiulė atsakomybė, bet kai ateinate į klasę negalvokite, kad prieš jus sėdi niekuo neišsiskiriantys mokiniai, neįdomūs vaikai. Visi jie – daug pasaulių, daug mažų planetų ir tu keliauji į kiekvieną iš jų. 
Aš savo darbo nekeisčiau į nieką.


– Dėkoju Jums už pokalbį. 

Asmeninio archyvo ir A.Reipos nuotr.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: