„Dar prieš kelis dešimtmečius pelkės daugeliui atrodė kaip bereikalinga, „neproduktyvi“ žemė – drėgna, klampi, sunkiai prieinama. Jas buvo įprasta nusausinti, išarti ar paversti miškais. Džiugu, kad šiandien  pelkės atsidūrė pasaulio darbotvarkės centre kaip vienos svarbiausių ekosistemų, galinčių padėti stabdyti klimato kaitą, užtikrinti švaraus vandens išteklius, apsaugoti nykstančias rūšis ir net panaudoti pelkes kaip gynybos priemonę”, – sako laikinasis aplinkos ministras Povilas Poderskis.

Lietuvoje pelkės užima beveik dešimtadalį šalies teritorijos. Deja, per XX amžių apie 75 proc. jų buvo nusausinta. Tai reiškia ne tik prarastus gamtos turtus, bet ir didžiulius iššūkius klimatui bei krašto saugumui. Todėl šiandien Aplinkos ministerija kartu su Krašto apsaugos ministerija sutaria: pelkių atkūrimas – tai ne tik gamtos puoselėjimas, bet ir svarbi krašto gynybos priemonė.

Pelkės vėl „atrandamos” kaip natūralios gynybos priemonės. Lietuvos istorijoje jos jau atliko šią funkciją: pelkėmis eidavo slaptos kūlgrindos, kurios padėdavo apsiginti nuo priešų. Šlapynių neįveikė net didžiosios armijos – nuo kryžiuočių iki Napoleono.

Šiandien kariniai ekspertai sutaria: atkurtos pelkės gali stabdyti priešo technikos judėjimą, o siauri praėjimai tampa lengviau kontroliuojami. Tai natūralios kliūtys, kurios padeda stiprinti šalies saugumą.

Konkrečios teritorijos, kuriose būtų atkuriamos pelkės Lietuvoje, bus numatytos Nacionaliniame gamtos atkūrimo plane, kuris šiuo metu rengiamas ir bus baigtas rengti iki 2026 m. Taip pat vyksta konsultacijos su Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos kariuomene, kurių metu ieškomos krašto gynybai potencialiai svarbios vietovės. Taip siekiama suderinti ir integruoti pelkių atkūrimo poreikius su krašto gynybos poreikiais. Taip pat ieškoma finansavimo šaltinių, tarp jų – ES fondų. 

Palyginti su Suomijos ar Lenkijos pavyzdžiais, Lietuvoje taip pat yra teritorijų, kur atkurtos pelkės galėtų atlikti dvigubą funkciją – saugoti gamtą ir stiprinti gynybinius pajėgumus. Kiek tiksliai jų būtų, priklausys nuo to, kokios teritorijos bus atrinktos. Vis dėl to galima teigti, kad potencialas yra reikšmingas, ypač pasienio regionuose. 

„Pelkių atkūrimas ypač pasienio zonose – tai protingas išteklių panaudojimas, kai viena investicija sprendžia kelias problemas: atkuriamos pažeistos ekosistemos ir nykstanti biologinė įvairovė, kaupiama anglis, filtruojamas vanduo, mažinamos šiltnamio dujų emisijos, o kartu stiprinamas šalies saugumas. O vertinant vien ekosistemines paslaugas, atkurtų pelkių suteikiama nauda bent septynis kartus didesnė nei atkūrimo kaina”, – teigia aplinkosaugos ekspertė Gabija Tamulaitytė.

Pelkės yra vienos efektyviausių anglies dioksido saugyklų. Nors jos užima tik 3 proc. pasaulio sausumos, jose sukaupta dvigubai daugiau anglies dioksido nei visuose miškuose kartu. Natūralios pelkės – tarsi seifai, kuriuose anglis užrakinta dešimtims tūkstančių metų.

Pelkės dar vadinamos „Žemės inkstais“. Jos valo vandenį, sulaiko iš laukų atitekantį azotą ir fosforą, kurie teršia upes bei ežerus. Kartu jos saugo ir nuo potvynių – geba sugerti didžiulius kritulių kiekius. Šiandien, kai klimato kaita atneša vis dažnesnes liūtis, pelkių funkcija tampa gyvybiškai svarbi.

Trečdalis visų Lietuvoje saugomų augalų rūšių aptinkamos pelkėse. Čia gyvena tokios retos rūšys kaip meldinė nendrinukė, stulgiai, griciukai, raudonpilvės kūmu­tės ar skiauterėtieji tritonai. Tai – unikalios gyvosios laboratorijos, kurios atkuria biologinę įvairovę.

Sovietmečiu pelkės masiškai sausintos, paverčiant jas žemės ūkio naudmenomis. Rezultatas – sunaikintos buveinės ir pažeista ekosistemų pusiausvyra.

Šiandien tarptautiniai įsipareigojimai mus įpareigoja veikti. ES gamtos atkūrimo reglamentas numato iki 2030 m. atkurti bent 20 proc. teritorijų, pirmiausia – pelkių. Pasaulinė biologinės įvairovės strategija kelia dar aukštesnę kartelę – 30 proc. nualintų durpynų.

Lietuvoje pelkių atkūrimas jau pradėtas – pavyzdžiui, Aukštumalos, Amalvo ar Padustėlio pelkėse. Tai rodo, kad procesas įmanomas, bet kol kas tai tik maži žingsniai, palyginti su vis dar didžiuliu prarastų teritorijų mastu.

Aplinkos ministerija akcentuoja: pelkių atkūrimas – tai investicija. Atkurtos pelkės ne tik mažina emisijas, bet ir kuria ekonomines galimybes – pelkininkystę, biomasės auginimą, turizmą, anglies dioksido kreditus.

Tarp iššūkių – ilgalaikis atkūrimo procesas, kuris gali trukti dešimtmečius siekiant pilno biologinio potencialo, būtinybė susitarti su žemės savininkais dėl žemės naudojimo pokyčių bei klimato kaitos veiksniai, kurie apsunkina stabilų vandens lygio palaikymą. Todėl sėkmingas kelias įmanomas tik turint aiškią viziją, finansines paskatas ir bendruomenių įsitraukimą. 

Pelkės nėra bevaisės dykros. Jos – mūsų klimato stabilumo, švaraus vandens, biologinės įvairovės ir net krašto saugumo raktai.

Pelkių atkūrimas – tai dviguba investicija. Vienu metu atkuriamos nykstančios ekosistemos, mažinamos šiltnamio dujos ir stiprinamas šalies saugumas. Tai protingas būdas naudoti ribotus valstybės išteklius, sprendžiant tiek aplinkosaugos, tiek gynybos uždavinius.

Aplinkos ministerijos inf.