Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) 2025 m. rugsėjo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-469/2025 kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13 dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (Direktyvos 93/13) nuostatų aiškinimo.

Byloje nustatyta, kad ieškovė (Užimtumo tarnyba) su atsakovu, kuris tuo metu buvo bedarbis, sudarė dvišalę profesinio mokymo organizavimo paslaugų sutartį. Pagal šią sutartį atsakovas įsipareigojo mokytis pagal PHP programuotojo modulinę profesinio mokymo programą, o Užimtumo tarnyba – padengti užimtumo dalyvio mokymo išlaidas. Pagal sutarties 2.3.1 punktą, bedarbis turi atlyginti Užimtumo tarnybai visas patirtas išlaidas, susijusias su profesiniu mokymu, jeigu jis nevykdė sutartyje nustatytų įsipareigojimų. Atsakovas neįgijo jaunesniojo programuotojo kvalifikacijos, nes neišlaikė teorinio kompetencijų vertinimo egzaminų, todėl ieškovė nutraukė sutartį ir pareikalavo atlyginti jos išlaidas – 2282,81 Eur už mokymo paslaugas bei 1834,90 Eur dydžio atsakovui išmokėtą stipendiją.

Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kilo klausimas, ar šalių sudaryta sutartis turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis ir atitinkamai ar šiai sutarčiai taikoma nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų kontrolė.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ESTT 2025 m. kovo 20 d. sprendime byloje C‑365/23 išaiškino, jog asmuo, kuris, sudarydamas sutartį dėl sportininko ugdymo ir paramos paslaugų, jam siekiant karjeros, teikimo, nevykdė tam tikros sporto veiklos profesionaliai, nepraranda vartotojo statuso dėl to, kad vykdant sutartį tapo profesionaliu sportininku. Atsižvelgiant į minėtame sprendime pateiktus išaiškinimus, buvo iškeltas klausimas, ar šis išaiškinimas turėtų būti taikomas ir bedarbiui asmeniui, kuris, jei sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta, būtų įgijęs atitinkamą profesinę kvalifikaciją, leidžiančią jam užsiimti profesine veikla.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, remiantis ESTT praktika, Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punkte apibrėžta pardavėjo ar tiekėjo sąvoka turi būti aiškinama plačiai. Bet kuris fizinis ar juridinis asmuo yra pardavėjas ar tiekėjas, kai sutartis susijusi su jų profesine veikla, nesvarbu, ar tokia veikla siekiama privataus ar viešojo intereso užduočių, ar jos subjektams suteikiamas viešosios teisės statusas. Be to, kadangi visuomeninio pobūdžio ir bendrojo intereso užduotys neretai vykdomos nesiekiant pelno, tai, ar subjektas siekia pelno, apibrėžiant sąvoką „pardavėjas ar tiekėjas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, nėra svarbu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Užimtumo tarnyba vykdė valstybės pavestą bendrojo intereso užduotį didinti bedarbių asmenų užimtumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pacituotą ESTT praktiką, Užimtumo tarnyba galėtų būti kvalifikuojama kaip verslininkė vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolės tikslais, kadangi ji sudarė sutartį, kuri yra susijusi su jos vykdoma veikla, o teisinės reikšmės neturi tokie aspektai kaip pelno siekimas, viešosios įstaigos statusas ar ta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju buvo įgyvendinama valstybės socialinės apsaugos politika. Kadangi ESTT jurisprudencijoje nebuvo vertintas identiškas nagrinėjamam atvejis, kilo poreikis išaiškinti Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punkte įtvirtintą pardavėjo ir tiekėjo sąvoką.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pateikdamas ESTT klausimus, siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktas turi būti aiškinamas taip, kad fizinis asmuo, kuris sudaro sutartį su Užimtumo tarnyba dėl profesinio mokymo organizavimo paslaugų teikimo (ir finansavimo), yra laikomas vartotoju taip, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą, ar Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktas turi būti aiškinamas taip, kad Užimtumo tarnyba, sudaranti sutartį su bedarbiu asmeniu dėl jo profesinio mokymo organizavimo, įskaitant ir šio mokymo finansavimą, laikoma pardavėja ar tiekėja taip, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio c punktą.

ESTT pateikus išaiškinimą, bus galima tinkamai kvalifikuoti šalių sudarytą sutartį ir nuspręsti, ar byloje šalių sudarytos sutarties sąlygas teismas privalo pagal pareigas (ex officio) įvertinti sąžiningumo aspektu.

2025 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-469/2025 (aktyvi nuoroda).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje.

Šio pranešimo tikslas – informuoti visuomenę apie kasacinio teismo nagrinėjamas bylas ir jose sprendžiamus teisės aiškinimo ir taikymo klausimus. Tai nėra oficialus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties tekstas. Pranešimas neatspindi visos nutartyje išdėstytos teisinės argumentacijos, juo negali būti remiamasi kaip bylų nagrinėjimo teisės šaltiniu.

LAT inf.