„Matai, policija? Dabar tave išveš“, - tokius žodžius žingsniuodama gatve ne kartą girdėjo jonavietė policininkė Saulė Dirsienė.

„Taip tėvai baugina neklausančius mažus vaikus. Tada sustoju ir pasakau – negąsdinkite vaikų policija. Tai – neteisinga“, - sakė S.Dirsienė.

Nuo 1999 metų policijoje dirbanti pareigūnė sako, jog vienas iš jos darbo tikslų – formuoti pačių mažiausių vaikų požiūrį į policiją.

„Galbūt taip išauginsime kartą, kurios požiūris į policiją nebus kaip į baudėją, bet visų pirma – kaip į pagalbininką, į gynėją.

Jau beveik dvejus metus dirbu prevencijos poskyrio specialiste, ir man tenka labai daug bendrauti su vaikais.

Keista, tačiau tik dabar žodžiai „Ginti. Saugoti. Padėti“, kuriais yra pristatoma policija, man įgavo visiškai kitą prasmę. Seniau tai tebuvo tik žodžiai, o dabar kaip niekada jaučiu, ką jie išties reiškia. Gal kažkam tai pasirodys banalu, bet man - ne“, - kalbėjo S.Dirsienė.

Kolegas nustebino šokiu

Neseniai vykusioje šventėje, skirtoje policijos dienai, S.Dirsienė sulaukė ir jonaviečių įvertinimo – ją naujienų portalo jonava.info lankytojai išrinko geriausia Jonavos policininke.

Be to, pareigūnė per policijos dienos minėjimą nustebino ir savo kolegas. Paslėpusios savo šviesias garbanas ir su ryškiu makiažu S.Dirsienės neatpažino beveik niekas.

Moteris kartu su šokių studijos „Šok ir Tu“ treneriu Augustinu Kazlausku paruošė argentinietišką tango.

„Du dalykai man gyvenime beprotiškai patinka - tai darbas ir šokiai.  Aš dievinu savo darbą, ir kai einu gatve, didžiuojuos savo uniforma, o kai šoku – pamirštu viską. Mano vyras sako, kad šokdama aš net jį galiu pamiršti“, - juokėsi S.Dirsienė.

Ginklo kasdien nebereikia

S.Dirsienę iš matymo pažįsta daugelis jonaviečių. Žavi pareigūnė dalyvauja ne tik švietimo įstaigų ar vaikų organizacijų renginiuose, tačiau beveik visose miesto šventėse.

Anksčiau maždaug 13 metų S. Dirsienė dirbo Jonavos policijos budėtojų dalyje.

„Ten buvo visai kitaip. Visada su savimi turėdavau ginklą, netrūko adrenalino. Buvau budėtojo padėjėja. Dabar, nors ginklą ir turiu, jo kasdien nesinešioju“, - sakė pareigūnė.

Budėtojų dalyje, kur tada suplaukdavo visi jonaviečių pagalbos skambučiai, sprendimus tekdavo priimti iš karto. 

„Ir jei tada man būtų kas nors pasiūlęs dirbti prevencijos poskyryje su vaikais, jokiu būdu nebūčiau sutikusi.

Bet gyvenime viskas, matyt, vyksta savo laiku. Ūgtelėjo mano vaikai, persidėliojo vertybės ir požiūris, ir dabar esu laiminga, dirbdama čia. Būtent čia atradau save“, - pasakojo S.Dirsienė.

Darbas – išvynioti siūlų kamuolį

S.Dirsienė laisvalaikiu mėgsta ne tik šokti, tačiau ir skaityti, be to, jauna moteris domisi psichologija.

Todėl problematiškų ir linkusių nusikalsti vaikų elgesį ji narplioja tari siūlų kamuolį, sprendžia lyg kryžiažodį.

„Daug mano ir mano kolegių darbo yra nematomo. Būna, kad su viena šeima tenka kalbėtis po kelias valandas. Kartu su tėvais ieškom, kaip atsirado sprangos, kodėl prasidėjo problemos. Kiekvienai šeimai, vaikui labai norisi padėti. Būnu ir mokyklose, ateina pasikalbėti mokytojai, problemų turintys vaikai. Kartais mokytojai paprašo pravesti klasės valandėles.

Džiaugiuosi, kad visos prevencijos poskyrio specialistės yra „idėjinės“. Būna, kad ir pietų pertraukos laiką skiriam darbui. Man sunku tai paaiškinti, bet darbas man labai labai patinka“, - pasakojo S.Dirsienė.

S.Dirsienė augina dvi dukteris. Mergaitės, sako ji, kol kas didžiuojasi mama-policininke.

„Kaip bus vėliau, bus matyt. Bet kol kas jos irgi nori būti policininkėmis. Dažnai pagalvoju, kad savo vaikams skiriu mažiau dėmesio, nei kitiems.

Darbe nuolat bendrauju su vaikais – ir mokyklose, ir darželiuose, ir su linkusiais nusikalsti, bėgančiais iš namų. O savo vaikams tiek laiko nelieka.

Kartais pagaunu save net namuose galvojant apie problematiškus vaikus, apie situacijas šeimose. Arba naktį pabundu iš miego – irgi galvoju apie darbą. Gal tai nenormalu? Bet taip yra“, - kalbėjo S.Dirsienė.