Labdaros ir paramos fondas “Gerumo sparnai” pagal narių skaičių yra viena didžiausių Jonavoje veikiančių organizacijų.

Tačiau ji ne tik didžiausia, bet ir viena labiausiai skriaudžiamų organizacijų. Jau keturis metus prašome politikų skirti mums patalpas, tačiau iki šiol jų negavome.

Ne vienas politikas, su kuriuo kalbėjome, viską užsirašydavo į užrašų knygelę. Užsirašydavo, ir pamiršdavo. Pas vieną politiką buvau tris kartus, jis tris kartus žadėjo paskambinti ir atvykti, tačiau to taip ir nepadarė.

Problema dėl patalpų tikrai aktuali. Neturėdami jų mes negalime priimti didesnio skaičiaus žmonių, o ir dirbti su esamais trūksta vietos.

Kvietėme savivaldybės atstovus sudaryti komisiją ir įvertinti, taip pat prašėme, kad pas mus apsilankytų tarybos nariai. Norėjome, kad jie savo akimis pamatytų situaciją, pasikalbėtų su žmonėmis – su daugiavaikėmis mamomis, su pensininkais, su ligoniais.  Tai – žmonės, kurie visą gyvenimą gyveno Jonavoje, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje.

Po įvairių ligų, operacijų, neturintys santaupų žmonės priversti tiesti pagalbos ranką ir prašyti kepaliuko duonos. Tai yra labai skaudu.

Todėl noriu kreiptis į visus mūsų politikus. Ar Jums ne gėda? Juk ne už kalnų rinkimai. Ne vienas Jūsų man sakėte – palauk, pakentėk ir panašiai. Tačiau ne man reikia patalpų. Jų reikia žmonėms. Jūsų rinkėjams. Tiems, kuriems prieš kiekvienus rinkimus žadate geresnį rytojų.

Nuoskaudų yra ir daugiau. Organizacijos vaikai -148 jauni žmonės - rašė projektą ir tikėjosi jo įgyvendinimui gauti bent dalinį finansavimą. Tačiau negavo nė lito. Ar tai teisinga? Taip, mes radome išeitį. Projektą sutiko remti vienas Kauno verslininkas, atlikėjos Juditos Leitaitės fondo globėjas. Keista, kad paramą gavo net naujai įkurtos organizacijos, bet mūsų vaikai – ne.

Dabar jau žinau, kodėl. Todėl, kad galbūt aš neturiu politinio užnugario, nežinau, ką tai reiškia ir nepriklausau jokiai partijai. Tačiau nesiruošiu niekam priklausyti, nes mano rūpestis – padėti žmonėms.

Galbūt buvau kalta ir pati, tačiau visus tuos keturis metus beldžiausi į tarybos narių ir valdininkų duris. Tačiau niekada neprašiau rajono mero paramos. Man atrodė, kad trukdyti rajono vadovą nedera. Matyt, tai ir buvo mano klaida.

Į mūsų organizaciją merą pakvietė viena daugiavaikė mama. Ji su rajono vadovu bendravo tuomet, kai jis kartu su administracijos direktoriumi Jonu Klemensu Sungaila lankėsi dalijant “Maisto banko” paramą Rambyno gatvėje.

Jei atvirai – aš netikėjau, kad M.Sinkevičius atvažiuos, nes pažadų esu girdėjusi ne vieną. Netikėjo ir žmonės, atėję pasiimti maisto. Juolab, kad buvo šeštadienis – nedarbo diena.

Nustebome visi, kai sutartu laiku meras pasirodė. Jis – pirmasis politikas, sutikęs atvažiuoti ir pažiūrėti, kaip mes dirbame, kaip dalinamas maistas, kiek žmonių ateina, kaip jie stumdosi laiptinėje, nes parama šiuo metu dalijama vieno daugiabučio bute. Bute, kuris skirtas gyventi šeimai, per kelias valandas apsilanko keli šimtai žmonių.

Mero apsilankymas nudžiugino ir žmones. Įspūdį mums visiems padarė tai, kad M.Sinkevičius nepuolė žadėti aukso kalnų, tačiau sakė svarstysiantis galimybę fondui padėti.

Manau, kad meras nesuvokė mūsų darbo apimčių tol, kol mūsų darbo nepamatė savo akimis. Mes vertiname tai, kad rajono vadovas rado laiko ir apsilankė organizacijoje, savo akimis įvertino žmonių skaičių ir mūsų darbo sąlygas. Priimti bet kokius sprendimus yra lengviau, kai esi susipažinęs su realybe – tai galioja visoms gyvenimiškoms situacijoms.

Aš, organizacijos vadovė, širdyje jaučiau palengvėjimą, kad ne viskas, kas gandais apipinta, yra tiesa, ir kad į kiekvieno žmogaus širdį galima prisibelsti gerumu.

Nekalbėkite už nugaros apie “Gerumo sparnus” kaip apie politizuotą fondą. Kaip ir minėjau, jokiai partijai nepriklausau.

Norėčiau paaiškinti skeptikams, kodėl aš užsiimu šia veikla. Daugelį metų gyvenau JAV, o Niujorke teko gyventi tada, kai buvo įvykdytas teroro aktas ir griuvo du dvyniais vadinami dangoraižiai. Protas nesuvokė, kad tai yra realybė, man, kaip ir daugeliui, prireikė psichologų pagalbos.

Po tragedijos Niujorke man teko dirbti savanore. Po kelių valandų nualpau. Tačiau kruvinomis raidėmis į pasaulio istorija įrašyta rugsėjo 11-oji mane pakeitė. Tapau kitu žmogumi. Atradau tikėjimą, suvokiau ir materialaus pasaulio beprasmybę.

Tada sau ir Dievui pažadėjau – likusį gyvenimą skirsiu padėti kitiems žmonėms. To pažado laikausi jau 13 metų.

Užaugo ir pilnamečiais tapo jau dešimtoji “Gerumo sparnų” karta. Jie visada grįžta pas mane kaip į namus.

Esu turtinga žmonėmis. Juos myliu. Jei mylėsite žmones ir Jūs – Jus visada lydės sėkmė. Ačiū visiems, kurie padeda fondui, ačiū M.Sinkevičiui už tai, kad rado laiko ir mus aplankė.

Kaip ir kiekvienais metais per didžiausią mūsų fondo organizuojamą kalėdinį koncertą sakau tuos pačius žodžius – čia ir dabar mylėkime vienas kitą, čia ir dabar padėkime vienas kitam. Nes rytojaus gali ir nebūti.

Loreta Velch yra labdaros paramos fondo “Gerumo sparnai” įkūrėja ir vadovė