Įsivaizduokite, kad esate verslo savininkas ir turite dešimt parduotuvių. Aštuonios jų veikia puikiai, dvi – nuolat atsilieka. Ką darote? Ar keičiate procesus visose parduotuvėse, ar aiškinatės, kas vyksta tose dviejose ir kaip joms padėti? Daugeliui atsakymas akivaizdus. Deja, Lietuvos švietimo sistemoje ši logika per dažnai nesuveikia.
Tai labai aiškiai pamatėme šiemet, kai prastus egzaminų rezultatus imtasi pirmiausia spręsti sumažinant išlaikymo kartelę visuose egzaminuose. Net ir tuose, kuriuose bendri rezultatai buvo geri, pavyzdžiui, lietuvių kalbos. Kartelė sumažinta dvejiems metams, tikintis, kad per šį laiką pavyks padaryti kokybinį pokytį. Klausimas – ar tuo laiku pasinaudosime tikslingai.
Duomenys rodo, kad Lietuvos švietime vyrauja milžiniška nelygybė. Beveik pusė socialinę riziką patiriančių Lietuvos mokinių nepasiekia bazinio matematikos žinių lygio, rodo EBPO PISA tyrimo duomenys. Labiau privilegijuotų bendraamžių gretose tokių mokinių tėra 11 procentų. Tai reiškia, kad vaiko socialinė aplinka daugiau nei keturis kartus padidina tikimybę neįgyti bazinių – kartoju, bazinių – matematikos gebėjimų. O juk jie būtini ne tik siekiant geresnių darbo galimybių, bet ir bendrai priimant svarbius sprendimus kasdieniame gyvenime.
Ne mažiau svarbi ir teritorinė atskirtis. Lietuvos kaimo mokinių matematikos rezultatai nuo miesto mokinių atsilieka 71 tašku, kai Europos Sąjungos vidurkis tėra 46 taškai, rodo PISA rezultatai. Kitaip tariant, Lietuvoje mokyklos vieta vaiko galimybes lemia gerokai labiau nei daugelyje kitų ES šalių.
Diskusijose apie atskirtį švietime Lietuvos politikai dažnai susitelkia į klausimą – kaip išlaikyti mokyklą kuo arčiau namų. Tačiau mažėjantis gimstamumas verčia klausti kitaip: ar svarbiau mums, kiek arti yra mokykla, ar kiek ji sugeba padėti visiems vaikams augti ir atskleisti savo potencialą? Ar ribotus išteklius prasmingiau skirti pustuštiems pastatams išlaikyti ir gražinti, ar stipresniems mokytojams, specialistams ir papildomai mokymosi pagalbai užtikrinti ten, kur jos labiausiai reikia?
Šalys, kurių švietimo sistemos vertinamos geriausiai, pasižymi žymiai didesne švietimo lygybe. Ir ta lygybė neatsitinka savaime, tai yra kryptingų pastangų rezultatas. Pavyzdžiui, Airija aiškiai identifikavo mokyklas, kuriose mokosi daug socialiai pažeidžiamų vaikų, ir nukreipė į jas tikslinę pagalbą. Šios mokyklos gali turėti daugiau specialistų, mažesnes klases, namų darbų klubus. Tai yra, tikslinė pagalba Airijoje neapsiriboja vien nemokamu maitinimu ar mokymosi priemonių įgijimu. Pagalba yra skirta užtikrinti, kad visi vaikai, baigę mokyklą, turėtų kuo geresnį žinių lygį ir lygesnes galimybes gyvenime.
Svarbi Airijos sprendimų dalis – tėvų įtraukimas. Dalyje mokyklų dirba mokyklos–namų koordinatoriai, kurie bendrauja ne tik su vaiku, bet ir su jo aplinka: lankosi šeimose, organizuoja praktines veiklas, padedančias tėvams įsitraukti į vaiko ugdymą. Taip Airija daro suvokdama, kad vaikams iš palankesnių šeimų namuose mokytis padeda tėvai, o vaikai iš pažeidžiamesnių šeimų dažnai tokios privilegijos neturi ir jose reikia pagalbos tiek vaikams, tiek tėvams.
Rezultatas – Airijoje jaunų žmonių iškritimas iš ugdymo sistemos siekia vos 2,8 proc., o Lietuvoje – 8,4 proc., rodo 2024 m. „Eurostat“ duomenys. Negana to, Airijos švietimo sistema pagal penkiolikmečių gebėjimus yra antra Europoje, o Lietuvos – tik 20-ta.
Toks skirtumas – tai ne atsitiktinumas ar lėšų trūkumas. Tai gera vadyba ir kryptinga pagalba ten, kur jos labiausiai reikia. Lietuvai tai reiškia būtinybę persvarstyti prioritetus. Tikslas turėtų būti ne mokyklų tinklo išlaikymas bet kokia kaina, o nuosekli kiekvieno vaiko pažanga. Sprendimai turi būti grindžiami duomenimis, o investicijos – nukreiptos ten, kur jos sukuria didžiausią poveikį.
Tiesiog nuleisdami kartelę ir nesiimdami kryptingų veiksmų nesudarome galimybių atskleisti vaikų potencialo. Beje, ne tik nepadedame jiems įgyti gebėjimų, bet ir pripažįstame, kad reikšminga dalis vaikų liks be mokyklos baigimo diplomo. Netgi nuleidus egzaminų kartelę, pagal pernai rudenį viešintas Švietimo, sporto ir mokslo ministerijos prognozes, 2026 m. vis tiek apie 10 proc. mokinių negalės baigti vidurinės mokyklos. Kodėl šis dešimtadalis vaikų yra paliekami už borto? Esame nedidelė valstybė su itin mažėjančiu gimstamumu. Negalime sau leisti taip švaistyti vaikų potencialo.
Kaip galime pakeisti situaciją? Visų pirma, turėkime aiškų tikslą kiekvienam Lietuvos vaikui gauti geriausią švietimą Europoje. Ne gražiausias klases, o kokybiškiausias galimybes įgyti žinių ir gebėjimų, kurie padės jam jaustis užtvirtintai ir būti sėkmingam.
Antra, sprendimus grįskime duomenimis. Žiūrėkime, kur vaikams iš panašių socialinių sąlygų pavyksta pasiekti daugiau nei kitiems. Tikrai turime savivaldybių ir mokyklų, kuriose didesnė dalis vaikų pasiekia aukštesnių rezultatų. Kas jose daroma kitaip? Kaip galime sąmoningai perkelti šias praktikas į kitas mokyklas? Ypač į tas, kur itin didelė vaikų dalis nedaro pažangos.
Trečia, veikime efektyviau, kad daugiau lėšų ir pastangų būtų skiriama tikslinei mokymosi pagalbai, o ne vien infrastruktūros palaikymui ar fizinei paramai vaikams. Tam būtina stiprinti vadybines kompetencijas pradedant nuo aukščiausio politinio lygmens baigiant mokyklų vadovais.
Galiausiai, žiūrėkime, kodėl kitose šalyse vyrauja didesnė švietimo lygybė? Ką jos daro kitaip ir ką galime išbandyti Lietuvoje? Pavyzdžiui, daugumoje pasaulio šalių vyrauja 6 metų trukmės pradinis ugdymas, Airijoje – 8 metų. Tuo metu Lietuvoje mes iš 11–12 m. sulaukusių vaikų staiga reikalaujame tokio pat savarankiškumo kaip iš gimnazistų. Gal didesnę lygybę padėtų užtikrinti tai, kad vaikai ilgiau liktų saugesnėje aplinkoje su labiau juos pažįstančiu mokytoju, kuris gali jiems padėti ruošti pamokas ir sekti jų pažangą? Tai ypač svarbu tose mokyklose, kur yra daugiau mokinių, negaunančių tokios pagalbos savo šeimose.
Sprendimų yra įvairių ir galbūt skirtingoms mokykloms reikia skirtingų išeičių. Bet svarbiausia, kad visi tikėtume, jog kiekvienas vaikas nusipelno atskleisti savo potencialą. Tik tada pradėsime kalbėti ne vien apie statistikos „pagražinimą“ ir pastatus, o apie realias, tikrai kiekvienam vaikui veikiančias pagalbos priemones. Tik suprasdami, kad skirtingiems vaikams reikia skirtingų „batų“, užtikrinsime, kad dalis jų neliks gyvenime basi.
Gintarė Dzindzelėtaitė-Kelmelė, „Švietimas #1“ valdybos narė ir „Devbridge Foundation“ fondo direktorė
