Iš miesto – į kaimą

,,Visada buvau ,,asfalto“ vaikas, kuriam kaimas atrodė svetimas. Jei iki 40-ies man kas būtų pasakęs, kad gyvensiu kaime, tikrai būčiau garsiai nusijuokusi ir gal net pyktelėjusi. Tik peržengus ketvirtą dešimtį įvyko kažkoks lūžis: pradėjau galvoti apie nuosavą namą, savą daržiuką.

Taip susiklostė, kad Žemutinėje Batėgaloje esančioje sodyboje, kurioje dabar gyvename, apsistoti nusprendėme dėl vyro mamos sveikatos būklės. Jai pablogėjus, kalbėjomės su gydytoju, ką galime padaryti, kad anyta jaustųsi kuo geriau. Greitai supratome, jog mūsų bute ji patiria stresą, nes jis jai – svetimas. Dėl to nutarėme kraustytis į kaimą.

Tuomet čia stovėjo tik senučiukas dviejų galų namas. Jame nebuvo šilto vandens, kitų patogumų. Kiekvieną rytą prieš važiuodama į tuometinį darbą Jonavoje, užsukdavau į butą persirengti, nusiprausti. Taip nuo 2013-ųjų iki 2016-ųjų gyvenome tarp miesto ir kaimo, kol pasistatėme sau naują namuką“, – paklausta, kas paskatino jos šeimą įsikurti užmiestyje, pasakojo R. Mikalauskienė.

Moteris atvira – gyvenimą kaime reikėjo prisijaukinti.

,,Jūs įsivaizduokite, kad aš nieko nemokėjau. Reikia pasišildyti, užkurti pečių, o aš nežinau kaip. Vyras paskambina, sako, jog pasidaryčiau prakurų, bet nemokėjau ir to. Ne kartą teko pirštus ,,apsikapoti“.

Dabar visa tai prisimenu su šypsena, nes su laiku išmokau gyvenimo kaime subtilybių. Galiu pasakyti, kad šiuo metu nebeįsivaizduoju, kas galėtų paskatinti mano norą grįžti gyventi į miestą. Viskas apsivertė aukštyn kojomis“, – šypsodamasi kalbėjo pašnekovė.

Jautru iki šiol

Pamažu šimtametė sodyba tapo ne tik mylimais namais, bet ir vieta, suburianti kilniems tikslams: čia suorganizuota ne viena neįgaliųjų stovykla, socialiai remtiniems asmenims skirti susitikimai.

,,Tiesą sakant, tam pradžią suteikė mano anyta. Iki savo ligos ji dirbo mokytoja ir turėjo užklasinį užsiėmimą, susijusį su turizmu. Tuomet aš dar negyvenau čia, bet pamenu, kad jos mokiniai pėsčiomis ateidavo iki sodybos, susistatydavo palapines ir smagiai sau leisdavo laiką.

Jau kur kas vėliau, po kelių metų, viena pažįstama užklausė manęs, ar nenorėčiau į sodybą pasikviesti sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos ,,Viltis“ vaikučių. Žinoma, sutikau.

Padarėme vienos dienos stovyklą, kurią prisimenu iki šiol. Buvo pavasaris, šilta. Aš suplanavau keletą užsiėmimų, bet kai jie atvažiavo ir visi išlipo iš autobuso, pirmas vaizdas mane sukaustė. Dalis vaikučių buvo su aiškiai matomomis fizinėmis negaliomis, cerebriniu paralyžiumi. Neatlaikiau... Turėjau bent trumpam dingti: nuėjau į namą, išsiverkiau. Tas vaizdas mane labai stipriai palietė, bet nurijusi gerklę gniaužiančius jausmus – grįžau. Taip aš perlipau tą pirmą savo barjerą ir vėliau bendrauti su neįgaliukais buvo lengviau.

Kartas nuo karto sulaukdavome ir socialines paslaugas teikiančių įstaigų, asociacijų prašymų priimti su veiklomis, skirtomis nepasiturintiems žmonėms. Niekada daug apie tai negalvodavome ir priimdavome“, – pasakojo pašnekovė.

Pagrindinis dėmesys – vaikams

R. Mikalauskienės vadovaujama asociacija ,,Jonavietė“ taip pat rūpinasi silpnesniais.

,,Tai yra labdaringa organizacija, į kurią susirenka aktyvios moterys, turinčios vieną tikslą – daryti gerus darbus. Mes siekiame padėti nepasiturinčių šeimų vaikams, prisidedame prie Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos mokinių pasiekimų gerinimo: kartais norint sudalyvauti konkurse reikia pinigų, o nepasiturinčioms šeimoms tai gali būti per didelė našta.

Dėmesio skiriame ir be tėvų augančių vaikų, kuriuos globoja Jonavos vaiko ir šeimos gerovės centras, motyvacijos mokytis skatinimui: įsteigėme stipendiją geriausius rezultatus demonstruojantiems mokiniams, kuri būna pervedama tiesiai į jų sąskaitą. Šalia to, vaikai būna iškilmingai apdovanoti mūsų renginyje ,,Vilties sparnai“.

Stengiamės prisidėti ir prie Jonavoje apsistojusių ukrainiečių vaikų džiaugsmo – ,,Jonavietės“ dėka jiems buvo suteikta galimybė vykti į ekskursiją kartu su kitais socialiai remtinais vaikais.

Kaip galime, taip padedame“, – sakė R. Mikalauskienė.

Matė pavyzdį

Be visuomeninės veiklos, R. Mikalauskienė darbuojasi Kulvos Abraomo Kulviečio mokyklos Batėgalos skyriuje, kur eina darželio auklėtojos pareigas. Anksčiau jai teko dirbti socialinės rūpybos specialiste. Pasiteiravus, kas lėmė jos pasirinkimą sieti savo gyvenimą su pagalba kitiems, moteris prisimena vaikystę.

,,Išgirdus šį klausimą man ir pačiai pasidarė įdomu, kodėl taip yra? Galbūt prisidėjo mano tėvų pavyzdys? Mes nebuvome pasiturinti šeima, bet jei kas paprašydavo pagalbos, visada padėdavome.

Todėl vienu metu mažame dviejų kambarių butuke gyvenau aš, mano brolis, tėvai ir iš kitų miestų atvykę pusbrolis bei pusseserė – laikinai priglaudėme juos, kol mokėsi, nes važinėti į mokslus iš savo namų jiems buvo per toli. Kiek pamenu, jei kas užsukdavo į svečius, stalas visada būdavo nukrautas vaišėmis.

Tokioje šeimoje aš užaugau ir tai, matyt, formavo mano charakterį“, – kalbėjo R. Mikalauskienė, čia pat pridurdama, kad svetingumas nesvetimas ir jos sutuoktiniui Valerui.

Vartai – visada atviri

,,Mano vyro močiutė sakydavo, kad sodybos vartai turi būti atviri. Tą patį kartoja ir mano vyras. Būna, kad jis man iš niekur nieko praneša, jog atvažiuos koks pažįstamas. Aš tada bumbu, kad reikia pasiruošti, neturiu jokių vaišių, nemandagu žmones priimti tuščiomis. Ką Valeras į tai? Tik atšauna: ,,Pasiruošus tu ar ne, sodybos vartai turi būti atviri“.

Ir mūsų pažįstami jau pripratę, kad pas mus gali užsukti bet kada. Per vieną vyro gimtadienį nusprendėme ,,pabėgti“ į Lenkiją pabūti dviese. Praleidome ten savaitgalį. Pirmadienį po darbų sulaukėme skambučių, kad vieni atvažiuoja, kiti atvažiuoja... Nei nespėjau mirktelėti, kai mūsų kieme buvo 21 žmogus. Va tau ir nedaryk gimtadienio! 

Dažnai girdime, kad mūsų sodybos aura gera. Gal ji visus traukia pas mus“, – šypsodamasi svarstė moteris.

Įdomus sutapimas

Šalia geros auros, Mikalauskų sodyboje neretai galima pajusti ir šviežios naminės duonos kvapą.

,,Visada mėgau suktis virtuvėje, bet pradėjusi organizuoti stovyklas supratau, jog norėčiau turėti autentišką, prie sodybos tinkantį gaminį. Sugalvojau pabandyti iškepti duonos. Na ir man nesisekė: tai neiškyla, tai sukrenta. Paukščiukai buvo sotūs...

Išmokau tik po daugybės nesėkmingų bandymų. Dabar man tai – juokų darbas, tačiau įdomiausia tai, kad jau pradėjau gauti duonos užsakymų, iš pažįstamų sužinojau, kad ją kepė ir mano močiutė. Žmonės pasakoja, kad ji Jonavoje buvo žinoma kaip duonos kepėja. Aš pati to net neįtariau“, – kalbėjo kraštietė.

Kaimynas kaimynui – ne priešas

Kai kalbama apie gyvenimą užmiestyje, kartais galima išgirsti, kad kaimuose trūksta įdomios veiklos. Paklausta apie tai, R. Mikalauskienė neabejoja, kad viskas – pačių gyventojų rankose.

,,Žinote, kai mes atsikraustėme čia, aplinkui buvo gal dvi trobos, kuriose žmonės gyveno nuolat. Dabar vis atsikrausto naujų gyventojų – statomi nauji arba renovuojami senesni, senelių palikti namai. 

Apsidairę matome, kad mūsų kaimynystėje, žemutinėje Batėgaloje – ne vienas giminaitis. Juokaujame, kad esame giminių kraštas. Puikiai vieni kitus pažįstame, draugiškai elgiamės tarpusavyje, dalinamės tuo, ką turime: nuo traktorių iki kitų žemei apdirbti reikalingų įrankių.

Aukštutinėje Batėgaloje taip pat kuriasi naujos šeimos: yra atsikrausčiusių iš Kauno, viena šeima net iš Šiaulių. Neseniai suorganizavome susipažinimo vakarą. Užsakytoje kavinėje susirinko apie 70 žmonių. Visi kartu šokome, žaidėme žaidimus: ne tai, kad jaunimas – sau, vyresni – sau, bet visi kartu. Smagiai praleidome laiką, o buvo kalbų, kad gal niekas neateis.  Jei sakysime, kad kaime nėra ką veikti, patys nieko nedarysime, tikrai niekas neatvažiuos pralinksminti mūsų. Jei bendruomenėje dar ir yra aktyvistų, veiklos tikrai atsiras“, – kalbėjo R. Mikalauskienė.

Abipusiai mainai

Kuo bendruomeniškumas svarbus pačiai pašnekovei?

,,Mes jau gimstame priklausydami bendruomenei – šeimai. Vėliau, eidami į mokyklą, priklausome mokyklos bendruomenei. Bendruomenė visada supa žmogų. Esame individualūs bei skirtingi, bet visiems daugiau ar mažiau reikia bendravimo su kitais. Man jis – labai svarbus. Aš nemėgstu būti viena net namuose.

Ryšiai su kitais žmonėmis įtraukia į naujas veiklas, iš vieno kažką gauni, kitam – duodi. Tai – pačios vertingiausios pamokos“, – teigė R. Mikalauskienė.

Turi planą

Moteris pripažįsta dažnai sulaukianti klausimo, kaip viską suspėja?

,,Atsakau su humoru: ,,Tam yra naktis, išnaudokime naktį“. Aš esu iš tų žmonių,  kuriems reikia ne daug miego. Visgi, labiausiai man padeda aiškaus plano turėjimas. Susirašau darbus į kalendorių. Dalis jų būna ne tokie skubūs, bet žūtbūt turiu atlikti visus, kad niekas nenusikeltų.

Būna, kad kartais vyras paburba, jog aš jau susiraukusi, nes nepavyko visko atlikti pagal surašytą sąrašą. Jam tai neatrodo taip svarbu, bet šiaip mes vienodi – abu turime daug darbų, nenustygstame vienoje vietoje.

Matyt, tikrai atitiko kirvis kotą (aut. past. šypsosi). Kartu net studijavome socialinio darbo specialybę, nors jau buvome virš 40-ies metų. Vyrui reikėjo pabaigti mokslus dėl darbo, o aš pagalvojau, kad irgi noriu.

Būna, kad bėgame, bėgame, net nėra kada pasikalbėti. Dėl to, kai dar gyvenome sename name, įvedžiau vieną taisyklę. Valeras iki šiol prisimena pirmąjį bandymą tai padaryti. Sukinėjomės vienas vienam gale, kitas – kitame, o aš staiga sakau: „Sėsk prie stalo, padarysiu kavos, pakalbėsime“. Vyras pasakojo, kad jam į galvą iškart šovė klausimas, ką jis padarė. Susėdome, sakau: ,,Kalbame“. Jis man: ,,Apie ką?“. Sakau, kad apie bet ką, padedame telefonus ir kalbamės.

Tokį ritualą turime iki šiol. Ir sūnui ,,duodu velnių“, kai nepaskambina. Kad ir kiek turėtume veiklų, būtina atrasti kokybiško laiko šeimai“, –  teigė R. Mikalauskienė.

Renata Mikalauskienė

g. m. 1971-01-06

Nr. sąraše – 15

Politinė reklama. Bus apmokėta iš Lietuvos socialdemokratų partijos Jonavos raj. skyriaus kandidatų sąrašo Jonavos rinkimų apygardoje nr.10 rinkimų sąskaitos