Neries regioniniame parke parengtas „Dūkštų ąžuolyno ir Dūkštos upelio gamtotvarkos planas”, kurio vienas iš tikslų - atkurti ir palaikyti saugomo drugelio - gencijoninio melsvio - buveinių būklę. Pievos, kuriose gyvena šie drugiai, kiekvienais metais rudenį  yra nušienaujamos, sumedėjusi augmenija nukertama, visa biomasė vėliau pašalinama. Taip pat dviejose gencijoninio melsvio buveinėse dirbtinai pasėtos melsvojo gencijono sėklos surinktos iš gencijonų, augančių šiuose plotuose.

Gencijoninis melsvys (Phengaris alcon) - tai retas į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas drugys, kuris yra glaudžiai susijęs su jo mitybiniu augalu, taip pat retu į saugomų rūšių sąrašą įrašytu melsvuoju gencijonu (Gentiana cruciata). Lietuvoje gencijoninis melsvys buvo aptiktas tik 15-20-yje vietų, o Neries regioniniame parke aptinkamas pagal ES buveinių direktyvą saugomose buveinėse: (6210 Stepinės pievos ir 6510 Šienaujamos mezofitų pievos).

Gencijoninis melsvys išsiskiria savo unikaliu vystymosi ciklu. Vasaros pradžioje patelė padeda kiaušinėlius ant melsvojo gencijono viršūninių lapų ir žiedpumpurių. Išsiritę vikšrai įsigraužia į žiedą ir maitinasi jo dalimis.

Po trečio nėrimosi vikšrai nustoja maitintis augalu ir vėliau pačių nuaustu šilkiniu siūlu nusileidę ant žemės vystymosi stadiją tęsia padedant Myrmica genties skruzdėms. Gencijoninio melsvio vikšrai išskiria chemines medžiagas alomonus, kurios yra artimos šių skruzdėlių lervų išskiriamoms medžiagoms.

Taip šios skruzdės yra savotiškai apgaunamos, manydamos, jog tai jų lervos, pasiima drugio vikšrelius į požeminį skruzdėlyną ir maitina juos kaip savus net iki gegužės pabaigos, kol vikšrai virsta lėliukėmis. Išsiritęs drugys turi kuo greičiau sprukti iš skruzdėlyno, tam kad nebūtų užpultas tų, kurios taip kantriai jį augino ir maitino.

Tik atsidūręs išorėje, drugys gali pilnai iškleisti sparnus. Drugelio patelės išsiskiria tamsiai rudos spalvos sparnais su neaiškia dėmių eile priekiniuose sparnuose, tuo tarpu patinų sparnų viršus yra šviesiai mėlynas be dėmių. Drugiai skraido nuo birželio vidurio iki liepos vidurio ir laikosi buveinėse esančiose netoli jų mitybinio augalo – melsvojo gencijono.

Gencijoniniai melsviai yra labai jautrūs buveinių kaitai, todėl didžiausia grėsmė šios rūšies išlikimui yra buveinių apaugimas krūmais ir medžiais, o to pasekoje ir jų mitybinio augalo išnykimas. Melsvasis gencijonas sunkiai konkuruoja su aukštesniais žoliniais augalais, kurie jį palaipsniui užstelbia, o plintant varpiniams ir ankštiniams augalams formuojasi velėna, kuri trukdo sėkmingam sėklų įsitvirtinimui. Nemažesnę grėsmę kelia ir kanopiniai gyvūnai, kurie nuvalgo melsvojo gencijono stiebus kartu su drugelio padėtais kiaušinėliais.

Siekiant išsaugoti gencijoninio melsvio populiacijas pirmiausia reiktų užtikrinti tinkamas sąlygas jų mitybiniam augalui bei jų augintojoms – Myrmica genties skruzdėms. Tai galima įgyvendinti stabdant natūraliai vykstančią sukcesiją: šienaujant, iškertant buveinėse augančius medžius bei krūmus, vykdant neintensyvų gyvulių ganymą. Galima bandyti įsėti melsvąjį gencijoną dirbtinai praardant velėną.

Aptvėrus melsvojo gencijono buveines būtų sumažintas šių augalų nugraužimas nuo buveinėse besilankančių kanopinių gyvūnų. Melsvasis gencijonas žydi liepos-rugpjūčio mėnesiais, todėl tam, kad nebūtų sutrikdyta šio augalo vegetacija, buveinių palaikomuosius darbus svarbu atlikti anksti pavasarį arba vėlai rudenį.

Parengta pagal Dzūkijos – Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos medžiagą.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: