2023 metų biudžetas – skydas Lietuvos žmonėms, apsaugantis juos nuo supančių ekonominių iššūkių. Taip trumpai galima apibendrinti finansų ministrės Gintarės Skaistės žodžius, išsakytus dar praėjusių metų pačioje pabaigoje, priimant valstybės biudžeto projektą. Praėjo trys mėnesiai, o to plieninio skydo vis dar nėra. Žodžiai netapo darbais, o biudžete numatytos ir taikomos priemonės toli gražu neužtikrina tinkamos apsaugos, bent jau tokios, kurią taip užtikrintai gynė ministrė.
Kaip ir daugeliui gyventojų, taip ir Seimo opozicijai tokie finansų ministrės pareiškimai neatrodė įtikinamai. Patikslinimui reikėtų pabrėžti, kad tokia G. Skaistės ištransliuota žinutė nebuvo atsitiktinė. Ji atspindėjo viso biudžeto svarstymo Seime eigą, kai užsispyrusiai ir beatodairiškai buvo bandoma laikytis savo pasirinktos taktikos ir taip gražiomis kalbomis savotiškai bandyti užliūliuoti visuomenę. Ką tuo metu iš valdančiųjų teko girdėti: tiek dirbantieji, tiek pensininkai, tiek mažiausias algas gaunantys ir socialiai pažeidžiamiausi bus apsaugoti. Biudžetas leis sukurti sąlygas ženkliai didinti žmonių pajamas. Tai ne kartą valdančiųjų buvo pakartota iš Seimo tribūnos.
Panašios kalbos netyla net ir dabar, vis dar tenka girdėti dešiniųjų Vyriausybės atstovų pasvarstymus apie tai, kad priimtos priemonės dėl pajamų didinimo yra visiškai pakankamos ir puikiai sugeria infliacijos sukeltą rekordinių kainų šoką. Tokie pasisakymai ir dabar vykstantys procesai primena ir liūdną patį valstybės biudžeto priėmimą, kai vienas po kito buvo atmetinėjami opozicinių frakcijų pasiūlymai bent kiek pakoreguoti konservatorių vadovaujamos valdžios parengtą biudžetą, kad jis būtų socialiai jautresnis ir palankesnis žmonėms. Jau tuo metu aiškiai buvo bandoma sakyti, kad rekordinių maisto kainų laikotarpiu vis grėsmingiau besibeldžianti infliacija be pėdsako ištrins visus plačiai išreklamuotus algų ir išmokų padidinimus. Bet koks teiginys ar pasiūlyta priemonė dėl platesnio išmokų diferencijavimo pagal žmonių pajamas ar kitos mokestinės lengvatos maisto produktų krepšeliui buvo atmesti net jų nesvarsčius, o to rezultatus dabar galima išvysti prekybos centrų lentynose.
Valdančiųjų žadėti pokyčiai ir pagalbos priemonės nesuveikė, greičiau tai duoda netgi atvirkščią rezultatą: gyventojų uždarbis taip ir nepasivijo maisto kainų augimo, o šeimos ūkių realios pajamos sumažėjo net dešimtadaliu. Pasirinkta dešiniųjų Vyriausybės ekonominė ir mokestinė politika stumia šalį į milžiniškų kainų smegduobę, iš kurios išlipti bus itin sunku. Toks kainų šuolis visa jėga smogė tai gyventojų grupei, kuri yra socialiai pažeidžiamiausia ir susiduria su skurdo rizika.
Jau ne kartą buvo akcentuota, kad maisto kainos mūsų šalyje siekia Europos Sąjungos (ES) vidurkį, vidutinės gyventojų pajamos sudaro tik apie 50 proc. vidutinių europiečių pajamų. Tačiau tai net nėra pabaiga, nes ekonominės prognozės nieko gero nežada. Maisto kainos Lietuvoje tik didės.
Prastėjanti ekonominė situacija, kaip jau paminėta, labiausiai paliečia tuos, kurie yra atsidūrę skurdo gniaužtuose. Susiklosčiusią situaciją puikiai atspindi ir statistiniai duomenys bei apklausų rezultatai. Nors Lietuvoje skurdo rizikos lygis sumenko neženkliai (bendras skurdo rizikos lygis sumažėjo 0,9 procentinio punkto), skurdas mūsų šalyje vis dar yra vienas didžiausių ES – skursta kas penktas gyventojas. Praėjusią savaitę Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklas paskelbė apklausos rezultatus, kurie rodo nemalonią tiesą – gyventojų skaičius, kuriems trūksta pinigų maistui, auga. Toks rodiklis nėra staigmena, jis tendencingai patvirtina, kad su šių metų biudžetu Ingridos Šimonytės Vyriausybės pristatytos priemonės, skirtos suvaldyti infliaciją ir energetinį skurdą, veiksmingai nefunkcionuoja.
Organizacijų tinklas atkreipia dėmesį, kad neretas gyventojas yra priverstas rinktis kam panaudoti gautus pinigus – būsto išlaikymui ar maistui. Aiškiau tariant, žmogus, norėdamas prasimaitinti, turi bristi į dar didesnes skolas, nes pinigų apmokėti komunalinius mokesčius tiesiog nebelieka.
Nevyriausybinės organizacijos pastebi ir tai, kad maisto produktai tampa vis sunkiau įperkami ir labiau uždirbantiems, tačiau lyginant su praeitais metais matyti, kad labiausiai išaugo mažiausias pajamas gaunančių asmenų skaičius, kurie neturi iš ko pavalgyti. Tokių asmenų yra net 23,5 proc., tuo tarpu pernai mažiausių pajamų grupėje buvo 17,1 proc.
Deja, bet jokių ženklų iš valdančiosios koalicijos, kad artimiausiu metu galėtume išvysti didesnės intervencijos į vykstančius procesus, neišvysime. Viskas greičiausiai bus palikta savieigai. Tokia Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo paskelbta žinia iš valdžios įstaigų nesulaukė jokio dėmesio. Nė vienos reakcijos.
Juolab padėtis gelbėti situaciją yra labiau nei tinkama. Rinkose susinormalizavo dujų ir elektros energijos kainos – jos sumažėjo kartais. Tai reiškia akivaizdų faktą, kad net trys dalyviai (prekybininkai, perdirbėjai ir žaliavų gamintojai), tiesiogiai dalyvaujantys visoje galutinės maisto produktų kainos suformavimo grandinėje, nebetenka pagrindinio įrankio pateisinti išaugusių kainų. Iki šiol visi pasiteisinimai skambėjo vienodai – rekordines maisto kainas lemia energetinė krizė ir rinkose išsibalansavusios elektros ir dujų kainos.
Energetikos kainos tikrai sumažėjo, tačiau iki šiol nestebime laukiamų pokyčių, kad kritusios kainos atsispindės ir parduotuvių lentynose. Šioje vietoje padėtis iš esmės galėtų pakrypti sparčiau ir teigiama linkme, jeigu institucijos, t. y. Lietuvos bankas ir Konkurencijos tarnyba, nesustotų ir atnaujintų priežiūrą jau šiame atsinaujinusiame kontekste. Tam, žinoma, reikia ir ryžtingesnių Vyriausybės veiksmų.
Stipresnių valdžios sprendimų norėtųsi matyti, kai kalba pakrypsta ir apie kitą maisto produktų galutinės kainos sudedamąją dalį – mokesčius. Vis dar liekame viena iš nedaugelio ES valstybių, kurioje netaikomas jokia lengvata maistui. Tiek Statistikos departamento, tiek minėtų nevyriausybinių organizacijų skelbiami duomenys rodo, kad mažesnis PVM tarifas būtiniausiam ir išgyvenimui reikalingam produktų krepšeliui privalo būti taikomas. Nėra teisinga, kad kitos valstybės sugeba pritaikyti lengvatinį tarifą dėl savo gyventojų, o Lietuva vis dar trypčioja vietoje, nors tokį pasiūlymą jau teikėme prieš du metus.
Finansų ministerija nutyli ir kitą akivaizdų faktą – bendras PVM surenkamumas viršija bet kokias prognozes. 2022 m. viršplaninės pajamos iš šio mokesčio siekia net 388 mln. eurų. Žiūrint jau šių metų statistiką, šio mokesčio įplaukos jau yra beveik 15 proc. didesnės nei buvo manoma.
Esu įsitikinęs, kad siūlymas taikyti mažesnį tarifą atrinktam produktų krepšeliui, būtų reali pagalba tiems gyventojams, kurie atsiduria toje negailestingoje Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo statistikoje. Nepriėmus būtinų įstatyminių pakeitimų ir nesugriežtinus prekybininkų priežiūros gali lemti tai, kad vis dar didėlė pajamų nelygybė ir nekrintančios maisto produktų kainos tik dar labiau didins socialinės atskirties keliamus iššūkius, o artimiausios ateities statistiniai duomenys gali rodyti dar liūdnesnį vaizdą.
LR Seimo narys Eugenijus Sabutis
lrs.lt inf.