.png)
„Nacionalinio suverenumo negalima suteikti nei panaikinti, jį galima tik pažeisti ar atstatyti“, – sakoma 1979 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytame „Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandume“, raginančiame likviduoti Molotovo–Ribentropo pakto padarinius.
Tai vienas ryškiausių kovos dėl laisvės pėdsakų, paveikęs Helsinkio susitarimo Baigiamąjį aktą pasirašiusių valstybių vyriausybes, Jungtines Tautas, o paskui ir Europos Parlamentą, kuriame po ilgų debatų 1983 m. sausio 13 d. buvo priimta rezoliucija, patvirtinusi, kad okupuotų Baltijos šalių suverenitetas tarptautinės teisės požiūriu nėra ir negali būti panaikintas.
Kasmet minėdami Laisvės gynėjų dieną, degindami atminties laužus, prikeliančius praeities įvykius, kaskart matome, koks mūsų laisvėjimo kelias ir koks mūsų būdas būti laisvais.
Praeito amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje susikūręs Lietuvos Sąjūdis, atvedęs prie Nepriklausomybės, tęsė, anot kultūros istoriko Vytauto Kavolio, visiems lietuviškiems sukilimams būdingą nuosaikumo ir humaniškų tikslų tradiciją.
„Mūsų laisvėjimo kelias – vertinti žmogiškumą, nesuradikalėti ir nesėti tokio brutalaus žiaurumo, kokį šiandien vėl demonstruoja Rusija. Sausio 13-ąją švilpiant kulkoms žmonės bėgo šaudančių link, o ne nuo jų. Pastatų gynėjai kalbėjo su kareiviais, mėgino įtikinti juos apeliuodami į žmogiškumą. Mes išsaugojome ir turime išsaugoti ne tik ryžtą gintis, bet ir gebėjimą išlaikyti sveiką nuovoką.
Minėdami Sausio 13-ąją visada prisiminsime, kad laisvės keliu žengdami savo tikslą pasiekėme ir dėl tarptautinių institucijų kaip Europos Parlamentas, pasiaukojančių laisvės darbininkų kaip Petras Plumpa pastangų – jiems šiandien bus įteikta Laisvės premija. Ir vienareikšmiškai – Laisvės gynėjų ir savo gyvybes sausio 13-ąją paaukojusiųjų dėka. Amžina pagarba jiems“, – teigia V. Čmilytė-Nielsen.
Seimo Spaudos biuro inf.
