Dvidešimt penkerių Mantas jau daugiau kaip pusmetį gyvena su persodinta donoro širdimi. Su širdies yda gimęs jaunas vyras iki tol visą gyvenimą gyveno ribojamas savo sveikatos būklės, o ligoninės ir sanatorijos jam buvo įprasta vieta nuo pat vaikystės. Tačiau pusmetis po transplantacijos jo gyvenime visai kitoks – pagaliau jis gyvena tokį gyvenimą kaip visi, apie ką visada ir svajojo.


Gydytojai suformavo netipinę Fontano kraujotaką


Kauno rajone gyvenantis Mantas pasakoja gimęs su sudėtinga širdies yda. Didžiajai daliai ligonių širdies ydą galima ištaisyti, t. y. atkurti normalią širdies funkciją ir anatomiją, tačiau pasitaiko atvejų, tokių kaip Manto, kai to padaryti neįmanoma. Todėl jam dar vaikystėje suformuota vieno skilvelio, vadinamoji Fontano, kraujotaka – sukurtas vienas kraujo apytakos ratas.
Medikai nurodo, jog kuriam laikui toks sprendimas išgelbėja žmogaus gyvybę, tačiau ilgainiui tokia kraujotaka nuvargina organizmą, kraujo spaudimas paveikia organus ir kitas organizmo dalis, kol galiausiai ligoniui padėti bei išgelbėti jo gyvenimą lieka vienintelė išeitis – širdies transplantacija. Taip nutiko ir Mantui.


„Nors veikiant Fontano kraujotakai širdis funkcionavo gerai, visgi galiausiai man išsivystė baltymų netekimo enteropatija ir gyventi įprastą gyvenimą, ypač pastaruosius 4 metus, darėsi vis sunkiau,“ – Nacionaliniam transplantacijos biurui prie SAM savo ligos istoriją pasakoja jaunas vyras.


Medicininių procedūrų palaipsniui daugėjant, o sveikatai prastėjant, jaunas vyras buvo įtrauktas į širdies laukiančių recipientų sąrašą. Tai jam nebuvo staigmena. Su mintimi, kad anksčiau ar vėliau jam reikės atlikti širdies transplantaciją medikai jį pratino jau nuo vaikystės. „Iki tol gyvenau visai neblogai – baigiau mokyklą ir universitetą, tačiau magistrantūros studijas teko nutraukti. Suprastėjus sveikatai mokslų ir nuolatinio gydymo suderinti jau nepavyko,“ – etapą, kai ryškiai suprastėjo sveikatos būklė prisimena Mantas.


Taigi praėjusią vasarą, sulaukus tinkamos donoro širdies ir praėjus 20 metų po Fontano kraujotakos suformavimo, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose vaikinui atlikta širdies transplantacijos operacija. Persodinus stiprią donoro širdį, į įprastą atstatyta ir netipinė kraujotaka.


Po transplantacijos sustiprėjo per porą mėnesių


Jaunuolis sako niekada nedvejojęs dėl transplantacijos. „Nieko blogo tame nemačiau, transplantacijos niekada nebijojau. Turiu kelis draugus, kuriems taip pat transplantuotos širdys, susipažinau su jais Santaros klinikų vaikų skyriuje, kuriame praktiškai ir užaugau,“ – vaikystę ligoninėse prisiminė vaikinas.


Transplantacijai Mantą medikai kvietė tris kartus. Pirmuosius kartus transplantacija jam negalėjo būti atlikta. Pirmąkart jis turėjo infekciją kojoje, kitą kartą – sirgo gripu. „Tais kartais mintys buvo dviprasmiškos, – prisipažįsta jis. – Buvau įspėtas ir žinojau, kad taip gali būti, bet visgi buvo išties liūdna. Supratau, kad reikės dar laukti, o tuo metu jau buvo tikrai sudėtinga gyventi.“


Laimingas buvo trečiasis medikų skambutis.

„Buvo vasara. Sulaukęs lemtingo skambučio pietavau, o jau pabudus po operacijos gydytoja sakė, kad skundžiausi jai, jog buvau atitrauktas nuo pietų stalo. Aš pats šio priekaišto nepamenu,“ – juokiasi Mantas ir paaiškina, kad įprasta atmintis po operacijos jam grįžo maždaug po dviejų dienų.


Visgi svarbų pirmąjį pabudimą po narkozės jis pamena gana aiškiai: „Pirma mintis buvo, kad jeigu pabudau, tuomet tikriausiai viskas gerai – išgyvenau. Tada pasiteiravau personalo, ar esu teisus, ir, kai pranešė džiugias naujienas, pasidarė ramu.“


Mantas prisipažįsta, kad nors ir buvo apsipratęs su transplantacijos poreikiu, lemiamą akimirką jautė nerimą, ar viskas pasiseks: „Tačiau susitelkiau ir viskas praėjo sklandžiai. Atsigavau pakankamai lengvai. Sunkiausia buvo tada, kai iš reaminamacijos mane perkėlė į skyrių, kur jau turėjau galimybę judėti. Pirmas dienas kojos drebėjo, reikėjo įdėti pastangų, tačiau stengiausi ir išsijudinau“. Savarankiškai savimi pasirūpinti vyras galėjo jau būdamas ligoninėje, o išvykęs į sanatoriją sustiprėjo dar labiau. Po 2 mėnesių jis jau grįžo namo. Tiesa, visiškai kitos sveikatos būklės negu buvo išvažiuodamas.


Po transplantacijos organizmas sustiprėjo visapusiškai


Mantas juokiasi, kad per visą gyvenimą ligoninės jam buvo įgrisę iki gyvo kaulo. Dabar jose jam tenka lankytis tik profilaktiniams patikrinimams. „Prieš transplantaciją turėjau visokių infekcijų, nes imuniteto pas mane praktiškai nebuvo. Po širdies persodinimo infekcijos nebepuola,“ – apie visapusišką organizmo sustiprėjimą pasakoja kaunietis.


Jis sako, kad pagaliau gyvena įprastą gyvenimą ir vienintelis jo veiklą ribojantis dalykas – pandemija. „Anksčiau, pavyzdžiui, negalėjau treniruotis treniruokliais, nes širdžiai tai buvo per sunkus darbas, o dabar galiu sau tai leisti. Stiprinu organizmą ir tuo džiaugiuosi,“ – sako vyras.


Nori gyventi gyvenimą, kuris kitiems įprastas


„Suprantu, kad viso to nebūtų be donoro artimųjų sprendimo. Todėl tikrai dėkoju tai šeimai, kuri man suteikė galimybę kokybiškam gyvenimui. Suprantu, kad yra ir moraliniai dalykai apsisprendžiant, – sunkiai rinkdamas žodžius dėkoja Mantas. – Norėčiau padėkoti ir Santaros klinikų gydytojams kardiologams, širdies chirurgams ir visam likusiam personalui. Jaučiu begalinį dėkingumą visų trijų širdies chirurgijos skyrių, taip pat intensyvios terapijos skyrių darbuotojams.“


Dvidešimt penkerių vyras sako, kad susidūrus su širdies transplantacija, su gyvybės trapumu jam atsivėrė visai kitos galimybės bei suvokimas: „Dabar galiu sau leisti daugiau, bet ir gyvenimo planai kitokie. Dabar norisi gyventi tokį gyvenimą, kokio anksčiau negalėjau.
Turėdamas įgimtą širdies ydą jau mokykloje jausdavau kažkokį skirtumą nuo klasės draugų. Pavyzdžiui, kūno kultūros pamokose aš nedalyvaudavau, o norėdavosi būti kaip visi, dalyvauti su visais. Bet to negalėjau fiziškai.“


Todėl dabar Mantas nori gyventi tokį gyvenimą, kuris įprastas visiems. Jo artimiausiuose planuose – kad ir paprasčiausio darbo paieškos. Jis taip pat mokosi programavimo, kad palaipsniui galėtų persikvalifikuoti į savo mėgstamą darbo sritį.


Širdies transplantacija – ne tokia ir dažna


Nuo gimimo daugybę operacijų išgyvenęs Mantas tikisi, kad sudėtingiausia – širdies persodinimo operacija buvo paskutinė.
„Transplantacija – tai gyvenimo pratęsimas. Dabar jau iš patirties galiu pasakyti, kad gyvenimo kokybė po jos tikrai pasikeičia. Dabar medicina tiek daug pažengusi, – sako vaikinas, kuris apie medicinos galimybes žino iš savo patirties. – Manau, jeigu ji žmogui gali suteikti tokią galimybę kaip organo persodinimas, reikia naudotis proga. Ir jeigu donorystės dėka galima palengvinti gyvenimą bent vienam žmogui, vadinasi, ji yra labai svarbi.“


Nacionalinis transplantacijos biuras prie SAM nurodo, kad kasmet atliekama apie pusantro šimto įvairių organų ir audinių transplantacijų, tačiau iš jų – tik apie 10 širdies persodinimo operacijų. Mantas yra vienas iš jauniausių žmonių, kurie praėjusiais metais gavo neįkainojamą dovaną – sveiką donoro širdį, o kartu su ja ir antrą šansą ne tik gyventi kokybišką gyvenimą, bet ir gyventi apskritai.
Per pirmuosius šių metų mėnesius atliktos jau trys širdies transplantacijos.


Kiekvienas pilnametis Lietuvos gyventojas gali išreikšti palaikymą organų donorystei, pasirašydamas sutikimą, kad jo organai ir audiniai po mirties būtų paimti ir atiduoti transplantuoti. Tai padaryti galima internetu https://ntb.lt, gydymo įstaigose, „Eurovaistinės“ vaistinėse. Pasirašęs tokį sutikimą asmuo gauna simbolinę Donoro kortelę.

NTB inf.

Taip pat skaitykite: