Socialinis darbas kalėjimų sistemoje gyvuoja šiek tiek daugiau nei penkiolika metų. Pastaruosius penkerius metus jis vystomas ypač aktyviai, bendradarbiaujant su kitomis įstaigomis, galinčiomis padėti spręsti izoliuotų asmenų problemas. Apie socialinio darbo kalėjime prasmę ir iššūkius – pokalbis su Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo Resocializacijos skyriaus vyriausiąja socialine darbuotoja Paulina Jestramskaite.
Paulina, sakykite, kuo skiriasi socialinis darbas kalėjime nuo šios profesinės veiklos kitoje įstaigoje?
Socialinis darbas yra įvairiapusė profesija, kuri prisitaiko prie skirtingų visuomenės poreikių, tačiau darbo pobūdis ženkliai keičiasi priklausomai nuo to, kurioje institucijoje dirbama. Dirbdamas kalėjime, socialinis darbuotojas susiduria su kitokiu profesiniu lauku, nei dirbdamas seniūnijoje, mokykloje, ligoninėje ar socialinės globos įstaigoje. Ir būtent ši specifika, iššūkiai bei galimybė prisidėti prie gilaus pokyčio yra tai, kas man asmeniškai daro šį darbą prasmingą ir įdomų.
Kalėjime darbo aplinka yra griežtai struktūruota, su aiškiais saugumo reikalavimais. Įstaiga veikia pagal taisykles, kurias diktuoja ne tik socialinė tvarka, bet ir teisinis reglamentavimas. Tai reiškia, kad socialinis darbuotojas turi išmokti derintis prie šios sistemos, tačiau kartu išlaikyti žmogiškumą ir etines vertybes.
Priešingai, kitose įstaigose (pvz., socialinės paramos skyriuose, vaikų globos namuose ar mokyklose) tvarka laisvesnė, daugiau lankstumo organizuojant veiklas, nėra tiek daug apribojimų. Tačiau ir poveikis paslaugos gavėjui dažnai būna mažiau apčiuopiamas ar trumpalaikis.
Kalėjime man patinka tai, kad aiški struktūra leidžia susitelkti į ilgalaikį darbą su žmogumi, o kiekvienas pokytis, kurį matai – net jei nedidelis – tampa labai svarbus.
2. Klientai ir santykio kūrimas
Kalėjime dirbama su nuteistaisiais, kurie dažnai turi ilgametes traumas, priklausomybių, smurto ar atstūmimo patirtis. Šie žmonės išgyvena socialinę izoliaciją, daugeliui trūksta pasitikėjimo ne tik kitais, bet ir pačiais savimi. Todėl santykio su jais kūrimas reikalauja daug kantrybės, autentiškumo ir gebėjimo matyti žmogų giliau nei jo padaryta klaida. Kitose įstaigose dirbama su įvairiomis grupėmis – šeimomis, vaikais, senjorais, neįgaliaisiais – kurių poreikiai dažniau susiję su materialine parama, buities klausimais, socialinių paslaugų gavimu. Darbas kalėjime man teikia pasitenkinimą todėl, kad čia galiu iš tikrųjų būti tuo žmogumi, kuris pirmasis nuteistajam parodo, kad jis yra vertas pasitikėjimo, jo gyvenimas gali keistis. Matyti, kaip žmogus pradeda atsiverti, priimti pagalbą, keisti mąstymą – tai neįkainojama patirtis.
3. Darbo tikslas ir rezultatai
Socialinis darbas neretai įstaigose dažniau orientuotas į trumpalaikius, praktinius tikslus – padėti užpildyti dokumentus, suteikti paslaugas, pasirūpinti parama ar spręsti buities klausimus. Darbas dažnai epizodinis, kai kuriais atvejais – paviršutinis, nes trūksta laiko giluminiam santykiui. Tuo tarpu kalėjime pagrindinis tikslas – resocializacija: padėti žmogui ne tik išgyventi įkalinimo laikotarpį, bet ir pasiruošti grįžimui į visuomenę, keisti gyvenimo būdą, susitaikyti su savimi. Tai gilus, tęstinis darbas, reikalaujantis ne tik profesinių žinių, bet ir asmenybės brandos. Man šis tikslas labai artimas, nes matau, kaip socialinis darbas tampa ne tik pagalbos forma, bet ir žingsniu link teisingesnės, saugesnės visuomenės. Nuteistojo pasikeitimas – tai ne tik jo asmeninė pergalė, bet ir nauda visai bendruomenei.
4. Profesinis augimas ir asmeninis atsparumas
Dirbti kalėjime reiškia nuolat susidurti su iššūkiais: reikia mokėti nustatyti ribas, atpažinti manipuliacijas, bet kartu išlikti empatiškam ir žmogiškam. Tai lavina emocinį intelektą, kritinį mąstymą, atsparumą stresui.
Kitose įstaigose šie gebėjimai taip pat reikalingi, bet kalėjime – jie tampa būtinybe. Todėl ilgainiui pastebiu, kaip augu bei tobulėju profesiniu ir asmeniniu aspektu.
Man patinka, kad dirbdama kalėjime niekada nestoviu vietoje. Kiekviena diena – tai nauji iššūkiai, bet ir naujos galimybės gilinti santykį, išgirsti, būti šalia ten, kur daugelis nenori ar nedrįsta eiti – į kalėjimo realybę, kupiną žmogiškų iššūkių.
Socialinis darbas kalėjime yra sudėtingesnis psichologiškai, labiau orientuotas į ilgalaikę paslaugų gavėjo elgesio ir vertybių kaitą, o kitose įstaigose – labiau į kasdienės pagalbos ir paramos teikimą. Tai reikalauja specifinių žinių apie teisinę sistemą, kriminalinę elgseną ir resocializacijos procesus.Man šis darbas patinka todėl, kad jame randu gilią prasmę, matau pokytį, kurio kitose įstaigose dažnai nepastebi. Galiu būti ne tik pagalbos teikėjas, bet pirmas žmogus, kuris tiki, kad pokytis įmanomas.
Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo Resocializacijos skyriaus vyriausioji socialinė darbuotoja Paulina Jestramskaitė
Ką kalėjime veikia vyr. socialinis darbuotojas?
Mano, kaip vyriausiojo socialinio darbuotojo, vaidmuo kalėjime yra gana platus ir apima kelias labai svarbias sritis. Pirmiausia – koordinuoju nuteistųjų socialinės integracijos procesą pagal patvirtintą tvarką. Tai reiškia, kad rūpinuosi tuo, jog nuo pat bausmės pradžios iki išėjimo į laisvę būtų užtikrintas nuoseklus, kryptingas darbas su žmogumi, padedant jam pasiruošti sugrįžti į visuomenę.
Taip pat labai svarbi mano funkcija – dirbti su komanda. Konsultuoju kalėjime dirbančius socialinius darbuotojus, moderuoju intervizijas, kartu sprendžiame sudėtingus atvejus. Man svarbu, kad kiekvienas kolega jaustųsi ne tik profesionaliai stiprus, bet ir palaikomas. Kai socialinio darbo komanda tvirta – tai labai atsispindi ir pačiame darbe su nuteistaisiais.
Trečias labai svarbus aspektas – bendradarbiavimas su išorinėmis institucijomis: savivaldybėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, probacijos tarnyba. Aš stengiuosi telkti šias įstaigas bendram tikslui – užtikrinti, kad nuteistasis po paleidimo neliktų be pagalbos. Tam kartais kviečiame jų atstovus į kalėjimą dar prieš paleidimą, planuojame, kaip atrodys jo tolesnis kelias.
Nors pareigos yra vadovaujančios, vis tiek dirbu ir tiesiogiai su nuteistaisiais – individualiai ar grupėse. Man tai labai svarbu – išlikti arti žmogaus, girdėti jo poreikius, o ne tik dirbti su dokumentais ar koordinuoti procesus. Galiu pasakyti, kad šitas darbas man teikia labai daug prasmės. Kiekvienas nuteistojo žingsnis pirmyn, kiekviena pastanga keistis – yra dalis didesnio tikslo, prie kurio man garbė prisidėti.
Man patinka ši profesija todėl, kad čia susilieja žmogiškumas, atsakomybė ir galimybė realiai keisti sistemą iš vidaus. Tai darbas, kurio rezultatai ne visada matomi iš karto, bet kai matai žmogų, kuris išeina kitaip mąstantis, su viltimi, su tikslu – supranti, kad tai buvo verta.
Kokius socialinio darbo metodus pasitelki dirbdama su socialinių paslaugų srities darbuotojais ir kokius dirbdama su nuteistaisiais? Kuo ypatingi šie metodai? Kodėl juos taikai? Kokių rezultatų sulauki?
Dirbdama su socialinių paslaugų srities specialistais, dažniausiai pasitelkiu komandinio darbo principus tokius kaip intervizijos, konsultacijos ir komandinio darbo praktikos. Intervizijų metu kartu analizuojame sudėtingus atvejus, dalinamės patirtimi ir ieškome efektyviausių sprendimų. Tai leidžia ne tik geriau atliepti nuteistųjų poreikius, bet ir stiprina darbuotojų profesinius gebėjimus bei emocinį atsparumą. Konsultacijos padeda užtikrinti aukštą darbo kokybę ir sklandų socialinės integracijos proceso vykdymą, atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo individualius poreikius. Atvejo analizės – veiksmingas būdas gilintis į konkrečias situacijas, atpažinti sistemines problemas ir rasti sprendimus komandinėje aplinkoje. Dirbdama su kolegomis pastebiu didesnį pasitikėjimą savimi, ir didesnį įsitraukimą.
Dirbdama su nuteistaisiais dažniausiai taikau individualaus ir grupinio socialinio darbo metodus: tiesiogines konsultacijas, motyvacinį pokalbį, grupines veiklas bei emocinės ir socialinės paramos formas. Šie metodai ypatingi tuo, kad leidžia išklausyti žmogų, jo patirtį bei poreikius, motyvuoja keistis ir skatina atsakomybės prisiėmimą už savo elgesį bei ateitį. Juos taikau, nes socialinis darbas kalėjime reikalauja ne tik informacijos ar paramos teikimo, bet ir vidinių žmogaus resursų aktyvinimo, pasitikėjimo savimi stiprinimo bei suvokimo apie savo galimybes ugdymo. Motyvacinio interviu metodas yra ypač veiksmingas, nes padeda įveikti vidinius prieštaravimus ir skatina patį asmenį įvardyti pokyčio poreikį. Grupinis darbas skatina savitarpio pagalbą, socialinių įgūdžių ugdymą, o atvejo vadyba užtikrina nuoseklų palaikymą nuo įkalinimo pradžios iki paleidimo į laisvę.
Kalėjime yra aprobuotos pataisos elgesio programos, kurias taikau individualiame darbe su nuteistaisiais. Viena iš jų – motyvacinio pobūdžio elgesio pataisos programa „Elgesys – Pokalbis – Pasikeitimas“, orientuota į nuteistojo elgesio analizę, refleksiją ir pokyčio planavimą. Šios programos metu dirbama su asmenine atsakomybe, pasekmių suvokimu bei vertybinių nuostatų identifikavimu, kas padeda stiprinti vidinę motyvaciją keistis.
Be to, esu įvaldžiusi meninio pobūdžio technikas, kurios ypač naudingos dirbant su nuteistaisiais, turinčiai sunkumų reikšti emocijas. Šios technikos taikomos ir dirbant su nuteistųjų šeimomis, siekiant gerinti tarpusavio ryšį, skatinti bendravimą bei emocinį artumą.
Grupiniame darbe aktyviai taikau „Socialinių įgūdžių ugdymo“ ir „Pykčio valdymo“ programas. Šios programos padeda nuteistiesiems ugdyti bendravimo, saviraiškos, asmeninių ribų atpažinimo, sprendimų priėmimo bei savireguliacijos įgūdžius. Abi programos grindžiamos interaktyviais metodais – diskusijomis, praktinėmis užduotimis ir atvejų analize. Jas taikant siekiama, kad dalyviai reflektuotų savo patirtis, mokytųsi iš klaidų ir plėtotų pozityvų socialinį elgesį.
Šie metodai yra efektyvūs, nes jų rezultatai matomi per ilgą laiką: nuteistieji aktyviau įsitraukia į resocializacijos priemones, keičia požiūrį į savo elgesį, gerina socialinius įgūdžius ir stiprina motyvaciją grįžti į visuomenę. Be to, glaudus bendradarbiavimas su socialinių paslaugų srities specialistais užtikrina, kad paleidžiami asmenys gauna tęstinę pagalbą, taip valdyti pakartotinių teisės pažeidimų riziką. Tai ne tik gerina nuteistųjų gyvenimo kokybę, bet ir prisideda prie visuomenės saugumo.
Pasitelkdama šiuos metodus, siekiu ne tik spręsti momentines problemas, bet ir kurti sąlygas ilgalaikiam pokyčiui. Pavyzdžiui, nuteistasis, kuris pradžioje buvo uždaras ir abejingas, po kelių mėnesių aktyviai svarsto apie mokymąsi, dalyvauja grupėse ir rodo iniciatyvą – tai aiškus metodų veiksmingumo pavyzdys.
Su kokiais iššūkiais susiduri savo veikloje? Kurie iš jų tave augina ir kaip?
Profesinėje veikloje susiduriu su keliais svarbiais iššūkiais. Pirmiausia, kalėjimo aplinka yra labai sudėtinga – nuteistųjų poreikiai dažnai būna labai įvairūs ir kompleksiški, o emociniai iššūkiai intensyvūs. Ne visuomet lengva rasti motyvaciją pokyčiams ar sulaukti atviro bendradarbiavimo iš žmonių, kurie dažnai jau yra patyrę daug skausmo, nusivylimų ar išdavysčių. Jie atvyksta su ilgai kauptomis traumomis, gynybinėmis reakcijomis, nepasitikėjimu institucijomis ir dažnai – savimi. Toks fonas reikalauja ypatingo jautrumo, nuoseklumo ir gebėjimo būti šalia net tada, kai tavo pastangos nėra iš karto priimamos.
Taip pat nėra lengva suderinti darbą su daugybe skirtingų įstaigų ir pagalbos tarnybų, kad žmonės, paleidžiami iš kalėjimo, gautų reikalingą paramą gyvenimui laisvėje. Tam, kad jų grįžimas į visuomenę būtų sėkmingas, reikia bendro darbo tarp įvairių sistemų – teisėsaugos, socialinių paslaugų, sveikatos priežiūros ir švietimo. Tačiau kartais šios sistemos dirba nesuderintai, trūksta bendradarbiavimo ar aiškios atsakomybės pasidalijimo, todėl pagalba žmogui tampa pavėluota arba nepakankama. Kartais susiduriu su biurokratijos ar išteklių trūkumo barjerais, kurie stabdo sprendimų įgyvendinimą. Tokiose situacijose būtinas kantrumas, lankstumas ir kūrybiškas požiūris, ieškant tarpinių sprendimų ar papildomų galimybių.
Didžiausias iššūkis – emocinis krūvis, kylantis dirbant su nuteistaisiais, ypač tais, kurie priešinasi pagalbai, atsisako reflektuoti savo veiksmus ar yra paveikti gilių psichologinių traumų. Kartais tenka susidurti su stipriu pasipriešinimu, manipuliacija ar visišku atsiribojimu, tačiau ilgainiui išmokau šiuos reiškinius vertinti ne kaip asmeninį atmetimą, o kaip dalį žmogaus gynybinės sistemos, susiformavusios per sudėtingą gyvenimo patirtį. Šie iššūkiai mane labai augina – išmokau būti kantri, stiprinti emocinį atsparumą ir gilinti supratimą apie žmogaus elgesio motyvus, įsišaknijusius tiek socialinėse, tiek psichologinėse aplinkybėse.
Taip pat sudėtinga derinti socialinio darbo humanistinį požiūrį su griežtais įkalinimo įstaigos kontrolės reikalavimais. Rūpinimasis kolegų emocine būsena ir motyvacija – dar viena svarbi mano veiklos sritis. Dirbant tokioje įtemptoje aplinkoje, perdegimo, cinizmo ar profesinės apatijos rizika yra reali. Todėl aktyviai siekiu puoselėti komandinius ryšius, skatinti atvirumą, refleksiją ir palaikymą. Tikiu, kad tik vieninga, sąmoninga ir atjautos kupina komanda gali nuosekliai užtikrinti kokybišką pagalbą tiems, kurie patiria didžiausią pažeidžiamumą.
Visi šie iššūkiai mane skatina tobulėti – ne tik profesiniu, bet ir asmeniniu lygmeniu. Jie moko kantrybės, savirefleksijos, streso valdymo ir padeda išlaikyti empatiją net sudėtingiausiose situacijose. Tai ne tik darbas – tai gyvenimo kelias, kuriame mokausi būti su žmogumi ten, kur dažnas nenori būti – kalėjimo erdvėje, tarp skausmo, kaltės ir vilties.
Kokie trys pagrindiniai veiklos aspektai tave motyvuoja tęsti socialinį darbą kalėjime ir kodėl būtent šie?
Pirmiausia mane labai motyvuoja galimybė padėti žmogui keistis ir atkurti savo gyvenimą. Matyti, kaip net ir pačiose sudėtingiausiose situacijose žmonės randa vidinę stiprybę, prisiima atsakomybę ir atranda viltį – tai tikrai suteikia mano darbui didelę prasmę ir pasitenkinimą. Kai pavyksta įkvėpti nuteistąjį imtis teigiamų pokyčių, jaučiu, kad mano darbas tikrai svarbus.
Antra – komandinio darbo ir bendradarbiavimo svarba. Man labai svarbu dirbti kartu su socialinių paslaugų srities specialistais, psichologais, kontaktiniais pareigūnais, saugumo valdymo skyriumi. Tokiu būdu mes galime kompleksiškai ir efektyviai spręsti sudėtingas situacijas. Be to, šis bendradarbiavimas nuolat mane ugdo – mokausi iš kolegų, kartu ieškome geriausių pagalbos sprendimų.
Ir trečia – asmeninis bei profesinis augimas. Darbas kalėjime pilnas iššūkių, todėl jis verčia nuolat mokytis, lavinti kantrybę, stiprinti emocinį atsparumą ir kūrybiškumą. Kiekvienas iššūkis yra galimybė tobulėti, o tai mane labai skatina tęsti šią veiklą. Be to, turime daug įrankių, su kuriais galime dirbti ir galimybių mokytis – įvairūs mokymai, aprobuotų programų apmokymai padeda augti ir tobulėti profesinėje srityje.
Gal gali pristatyti vieną, bet labai Tau svarbią sėkmės istoriją?
Viena man reikšmingiausių sėkmės istorijų susijusi su pykčio valdymo programa, kurią vedėme kartu su kolege. Tai buvo ilgesnis užsiėmimų ciklas, kurio metu turėjau galimybę stebėti dalyvių augimą, keitimąsi bei emocinį atsivėrimą. Vis dėlto viena situacija man ypatingai įstrigo, nes joje akivaizdžiai išryškėjo pokytis, kuris iš pradžių atrodė beveik neįmanomas.
Vienas iš grupės dalyvių – nuteistasis, kuris jau pirmo susitikimo metu parodė nemažą pasipriešinimą. Jis atvirai reiškė skepticizmą pykčio valdymo programai, buvo labai uždaras, vengė įsitraukti, vengė kontaktų tiek su manimi, tiek su kitais dalyviais. Jo bendravimo stilius buvo gynybiškas, o retkarčiais – netgi provokuojantis. Buvo aišku, kad jis turėjo nusistatymų tiek apie tokių programų poveikį tiek apie pačią pagalbą ir asmeninį pokytį.
Pradžioje jis aktyviai stebėjo kitus, bet kalbėti vengė. Tačiau bėgant laikui, per įvairias refleksines veiklas, klausimus, praktines užduotis ir grupines diskusijas, pradėjo keistis ne tik jo bendravimas, bet ir vidinė laikysena. Labai svarbus lūžio momentas įvyko vieno užsiėmimo metu, kai kalbėjome apie asmeninės atsakomybės prisiėmimą ir pykčio kilmės atpažinimą. Tuomet jis netikėtai pasidalijo viena savo asmenine patirtimi, kuri, kaip vėliau pripažino, jam ilgą laiką buvo skaudi, bet neartikuliuota.
Nuo to momento jo dalyvavimas visiškai pasikeitė. Jis ėmėsi iniciatyvos, drąsiau reiškė savo mintis, reflektavo, analizavo savo elgesio priežastis ir netgi – kas man atrodė ypač vertinga – pradėjo palaikyti kitus grupės narius. Jis kartais pasisakydavo taip jautriai ir įžvalgiai, kad net mane nustebindavo savo emociniu sąmoningumu. Pastebėjau, kad jis net ėmėsi tam tikro neformalaus „mentoriaus“ vaidmens tarp kitų dalyvių – padrąsindavo, paklausdavo jų nuomonės, dalindavosi savo išvadomis ir net pasiūlydavo, kaip galima suvaldyti tam tikras situacijas.
Ši istorija man ypatinga dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai buvo akivaizdus ir realus pokytis – nuo uždarumo, atmetimo ir nepasitikėjimo iki aktyvaus įsitraukimo, savirefleksijos ir pagalbos kitiems. Antra, ši patirtis parodė, kaip svarbu neskubėti vertinti žmogaus pagal pirmą įspūdį – net jeigu pradžioje jis atrodo užsidaręs, ar netgi priešiškas, vis tiek egzistuoja galimybė užmegzti ryšį. Ir trečia – ši sėkmė buvo ne tik apie dalyvio augimą, bet ir apie mano, kaip specialistės, mokymąsi: supratau, kiek daug gali lemti kantrybė, autentiškas ryšys ir pagarbus, nevertinantis požiūris į kiekvieną žmogų.
Ši istorija iki šiol man primena, kodėl dirbu šį darbą ir kiek daug prasmės gali slypėti net mažuose, iš pirmo žvilgsnio nepastebimuose pokyčiuose.
Parengė Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo Resocializacijos skyriaus vyriausioji socialinė darbuotoja Paulina Jestramskaitė
