„Kažkada žiūrėjau filmą, kuris, jei gerai pamenu, vadinosi „Pašokime“. Filmo siužetas sukosi apie šokių studiją, kurioje tiesiog virė gyvenimas – vieni šoko, kiti bendravo, žmonės susipažindavo vieni su kitais.
Tai nebuvo tradicinė šokių studija, kurioje vyko tik paprastos pamokos. Tada pagalvojau, kaip aš norėčiau tokios šokių studijos! Ji buvo mano svajonė.
Bet, matyt, ne šiaip sau yra sakoma: „Svajok atsargiai, nes svajonės pildosi“, - sako šokių studijos „Šok ir Tu“ vadovė ir viena iš trenerių Rūta Bilotienė.
Rugsėjo mėnesį vienerių metų gimtadienį atšventusioje šokių studijoje šoka ir poros, ir pavieniai šokėjai. Tiesa, teisingiau juos būtų vadinti „pavienėmis šokėjomis“, mat solo šokius lanko tik moterys. „Pernai, pamenu, atsirėmiau į veidrodinę studijos sieną, ir su šypsena stebėjau valso žingsniu besisukančias šokėjų poras. Man buvo taip gera. Žiūrėjau į juos, ir pati sau galvojau – juk tai ir yra tai, ko aš norėjau“, - sako Rūta.
Šokis suveda poras
Šokis yra Rūtos gyvenimas visom įmanom prasmėm. Neseniai savo vestuves atšventusi moteris sutuoktinį sutiko taip pat šokių aikštelėje.„Aš visada tikėjau, kad mano būsimas vyras ateis į mano šokių pamokas. Taip ir nutiko“, - juokėsi Rūta.
Nors šokių studijai – dar tik metai, tačiau šokti suaugusius žmones Rūta moko jau senokai. Ji tapusi ir ne vienos šokių aikštelėje užsimezgusios meilės istorijos liudininke.
„Atėjo, susipažino, susidraugavo, susituokė - yra tokių porų. Man teko ruošti jiems vestuvinius šokius. Kelios poros, susipažinusios šokiuose, dar draugauja, kiti – tik šokių partneriai “, - pasakojo R.Bilotienė.
Į studiją įžengusių šokėjų nei Rūta, nei jos kolega Augustinas neketina paversti profesionaliais šokėjais, mat tam šokio žingsnių dažniausiai reikia mokytis nuo vaikystės.
„Linkiu jums gerai praleisti šį vakarą“, - taip šokių pamokas dažniausiai pradeda R.Bilotienė.
„Mano tikslas – suburti draugišką kolektyvą, žmones, kurie čia ateitų ne tik išmokti šokių žingsnių, tačiau visų pirma gerai praleisti laiką, kurie šypsotųsi ir atitrūktų nuo kasdienių minčių. Bendraujame ne tik per pamokas – vyksta šokių vakarai, į kuriuos renkasi šokėjai iš visų grupių, kartu švenčiame šventes, išsiruošiame į išvykas – į ekskursijas autobusu, baidarėmis ar dviračiais“, - pasakojo Rūta.
Į šokius atėję žmonės iš karto pramoksta nesudėtingų pagrindinių populiariausių šokių žingsnių. Maždaug per metus, patys to nejausdami, jie būna išmokę ne tik pavienius žingsnius, tačiau ir ne itin sudėtingus šokius.
Šokis – aistra ir gyvenimas
„Šokis yra mano aistra ir gyvenimas. Kai nustosiu šokti, man atrodo, kad aš tada tiesiog negyvensiu. Neseniai manęs paklausė, koks mano pomėgis. Ilgai galvojau, ir supratau, kad nežinau – aš neturiu išskirtinio pomėgio. Tačiau vėliau suvokiau, kad juk šokis ir yra mano pomėgis“, - pasakojo Rūta.
Nuo šešerių metų pradėjusi šokti, šokių batelių Rūta nenusimauna iki dabar. Dabartiniame Lietuvos sporto universitete sportinių šokių trenerės specialybę įgijusi Rūta savo pasirinkimu nenusivylė.
„Profesionalūs šokiai yra brangus sportas, ir man dar paauglystėje tėvai sakė – jei neketinu su šokiais susieti savo gyvenimo, tai į šį pomėgį investuoti galbūt neverta. Aš tada pažadėjau, kad būsiu kuo tik reikės – mokytoja, trenere ar dar kuo nors, tik, prašiau, leiskit man šokti“, - kalbėjo R.Bilotienė.
Pykčiai išnyksta per repeticiją
Šokių žingsnių pas Rūta dabar mokosi patys įvairiausi jonaviečiai – nuo dvidešimtmečių iki šešiasdešimtmečių. „Labai gražu, kai į šokius ateina poros, gyvenančios kartu po 20 ar daugiau metų. Šokių aikštelėje, matau, tarsi atgyja jų jausmai. Žmonės susikabina rankomis, jie būna taip arti vienas kito. Arba ima krizenti – lyg būdami visai jauni.
O būna, kad iš namų poros ateina susipykusios, tačiau repeticijos metu susitaiko. Juk reikia būti šalia vienas kito, žvelgti į vienam į kitą, liestis rankomis“, - pasakojo R.Bilotienė.
Pasak Rūtos, šokiui nesvarbu žmogaus amžius ar jo kūno svoris – šokti gali visi. Tačiau atverti studijos duris dažnam trukdo baimė. „Sako – iš manęs juoksis, aš nemoku. Bet ir ateiname tam, kad išmoktume. Be to, niekas iš nieko nesijuokia, nes visi yra užsiėmę tik savimi. Šokėjai dažniausiai žiūri į mano kojas, kartais – į veidrodį. Jie tiesiog neturi laiko matyti, kaip šoka kiti.
Per kiekvieną treniruotę pastebiu, kaip keičiasi žmonės, matau jų permainas – ir šokančiųjų porose, ir po vieną. Šokis suteikia elegancijos, keičiasi žmogaus laikysena, gerėja koordinacija. Šokis yra gyvenimo stilius“, - kalbėjo R.Bilotienė.
Pasak Rūtos, valanda, skirta šokiui, puikiai išlaisvina mintis. „Tie, kurie lanko šokius, gali patvirtinti – tą valandą tu negalvoji nieko daugiau, tik apie šokio žingsnius. Net ir pati galiu pasakyti – jei bent akimirkai kur nors nuklystu mintimis, suklystu ir šokdama.
Aš esu laiminga, nes kiekvieną vakarą, apie pusė dešimtos vakaro užverdama šokių studijos duris, jas užveriu su šypsena“, - sako R.Bilotienė.
Šokių studijos "Šok ir Tu" nuotr.
