Tragiškai pasibaigusi Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojos patirto mobingo istorija toli gražu ne vienintelė, ir ne tik gydymo įstaigose. Atvejai sunkiai, bet kyla į viešąją erdvę. Kai kurių iš jų baigtis teikia pasitikėjimo savo jėgomis. Toks yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojos atvejis, kai, apskundus darbuotojos atleidimą už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą Darbo ginčų komisijai, darbdavys pripažino darbuotojos atžvilgiu vykdytą persekiojimą už kritiką.

Mobingo atvejų pasitaiko ne tik viešajame, bet ir privačiame sektoriuje, tik čia darbdaviai su mobingu yra priversti kovoti kur kas efektyviau, nes baiminasi ir neigiamų ekonominių padarinių, ir dėl savo dalykinės reputacijos, kurios išsaugojimas motyvuoja siūlyti nuo mobingo kenčiančiam darbuotojui bent jau piniginę kompensaciją už patirtą neturtinę žalą.

Tuo tarpu viešajame sektoriuje darbdavių mobingas yra įgavęs lėtinės ligos požymių. Jis trunka ilgai, pažeidžiant Darbo kodekso nuostatas — prievolę sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojas ar jų grupė nepatirtų priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų, kuriais kėsinamasi į atskiro darbuotojo ar jų grupės garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį asmens neliečiamumą ar kuriais siekiama darbuotoją ar jų grupę įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį (DK 30 str. 1 d.), ir imtis visų būtinų priemonių psichologinio smurto darbo aplinkoje prevencijai užtikrinti ir pagalbai asmenims, patyrusiems psichologinį smurtą darbo aplinkoje, suteikti (DK 30 str. 1 d.).

Darbuotojai, kurie skundais įstaigos viduje stengiasi atkreipti dėmesį į diskriminaciją darbovietėje, imami persekioti, kvestionuojami ar verčiami gailėtis pradėję veiksmus, kuriais siekiama atkreipti dėmesį į mobingo problemą. Jie klausinėjami, ar niekas neprivertė pasirašyti skundo, ar parašai po skundu tikri, verčiami kita nei darbuotojas pageidauja forma teikti skundą „tiriantiems“ asmenims paaiškinimus dėl skunde nurodytų aplinkybių, reikalaujama, kad darbdavio administracijos atstovai, kurių veiksmai skundžiami, taikytų drausmines nuobaudas darbuotojams, kurie pasirašė skundą. Spaudimą patiria ir skundą pateikusio asmens advokatai — grasinama kreiptis į Advokatų tarybą dėl to, kad advokatas atstovauja skundą pateikusiam asmeniui, ignoruojami advokato raštu pateikiami klausimai, susiję su skundo tyrimo eiga. Inicijuojami tyrimai prieš skundą pateikusį darbuotoją dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo po to, kai skundas yra pradėtas, bet dar nebaigtas tirti.

Atkreiptinas dėmesys, kad nors Darbo kodekso 26 straipsnio 1 dalyje yra išskiriamas seksualinio priekabiavimo ir priekabiavimo draudimas, tačiau seksualiniam priekabiavimui žiniasklaidoje dėmesį imta skirti kur kas anksčiau. Galima paminėti buvusio Seimo nario Kęstučio Pūko atvejį, taip pat Vilniaus dailės akademijoje nustatytus atvejus. Seksualinio priekabiavimo VDA prevencijai ir pasmerkimui politikai ir žiniasklaida dėmesį ėmė skirti tik pastaruoju metu, o ir patys darbuotojai — nepaisant lyties — jaučiasi nesaugūs ir netikri dėl to, kaip ir ar kur nors reikėtų kreiptis dėl mobingo.

Norisi tikėti, kad vis garsiau skambantys mobingo pavyzdžiai padrąsins darbuotojus netylėti, tartis su teisininkais, kaip apginti savo teises ir teisėtus interesus bei nesitaikstyti su persekiojimu, pastarąjį dangstant drausminės atsakomybės taikymu. Gerosios patirties, kaip teisiniais būdais padėti darbuotojams mobingo bylose, jau turime, belieka išdrįsti.

 Nuotraukos autorius — fotografas Vladas Ščiavinskas.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: