Šie trys šūkiai lydėjo visą kadenciją aktyviausiai darbo kodekse dalyvavusias partijas ir juos išrinkusius. Kadencijos pabaigoje Prezidentės veto priverčia dar kartą pasikrinti, ar liko sveiko proto, koks žmogus svarbiausias, ir kaip tai žinoma pagrindiniame šios kadencijos Seimo pakeistame įstatyme.

Jau akivaizdu, kad naujojo Darbo kodekso pataisų nepavyko prastumti tyliai, jį paslėpus po Socialiniu modeliu – dirbantieji ir jų atstovai pastebėjo klastą ir įsuko visuotinę diskusiją. Tegu be realių streikų ar langų daužymo. Tegu gerokai pasyvesnę nei tai būtų Prancūzijoje ar Ispanijoje. Tačiau jie buvo išgirsti. Tiesa, ne Seimo daugumos. Visgi reikia pripažinti, kad dalis Seimo narių aktyviai gynė dirbančioms šeimoms svarbius klausimus, o Lietuvos Respublikos Prezidentė vetavo skaudžiausias darbuotojams ir darbo santykių stabilumą griaunančias naujojo darbo kodekso nuostatas.

Darbdavių organizacijos ragina Seimą atmesti Prezidentės veto arba palikti galiojantį darbo kodeksą, nes Prezidentės siūlomi pakeitimai jiems atrodo nepriimtini. Tačiau po Seimo balsavimo rugsėjo 10 d. posėdyje akivaizdu, kad naujasis darbo kodeksas bus priimtas ir vienintelis likęs klausimas, ar į jį bus įtraukti Prezidentės dekrete numatyti siūlymai.

Sveikintina Seimo drąsa šį klausimą išspręsti dar šios kadencijos Seime, tuo pat metu kiekvienam Seimo nariui, siekiančiam dar vienos kadencijos, tampa konkrečiu iššūkiu. Partijų reitingų pokyčiai rodo tiesioginį ryšį tarp Seimo frakcijų pozicijų naujojo darbo kodekso nuostatų atžvilgiu ir reitingų. Rinkėjams šis klausimas svarbus ir kiekvienas jų, prieš žymėdamas biuletenį, turi teisę žinoti, kokiems santykiams tarp darbuotojų (jų atstovų) ir darbdavių prioritetą teiks konkreti partija ar kandidatas. Pakelta ranka bus raudona skarele prieš akimis pasruvusį rinkėją, gyvenantį pagal darbo kodeksą.

Prezidentės siūlomos darbo kodekso pataisos jau ne kartą aptartos spaudoje, jos visiškai aiškios ir suprantamos. Priimti Prezidentės veto parlamentarus ragina profesinės sąjungos ir šeimas atstovaujančios organizacijos, siekiančios kad naujajame darbo kodekse būtų išsaugotos socialinį jautrumą dirbančiajam žmogui ir darbo santykių aiškumą bei stabilumą užtikrinančios nuostatos.

Ar Prezidentės veto siūlo naikinti lankstesnes ir įvairesnes darbo santykių formas?  Ne, darbdavių siūlymai dėl liberalesnių darbo santykių išgirsti ir įtvirtinti. Darbo sutarčių rūšių įvairovei neprieštarauja nei dirbantieji, nei Prezidentė, išskyrus nulines darbo sutartis, pagal kurias darbuotojas nežinotų, nei kiek jis konkretų mėnesį dirbs nei kiek uždirbs, o ir nelegalaus darbo ar neapskaitytų darbo valandų kontrolė taptų praktiškai neįmanoma. Taigi, dėl kokių nuostatų sprendimą turės priimti trečiadienio posėdyje Seimas ir iš kur pučia nepasitenkinimo vėjai?

PREZIDENTĖS VETO SAUGO DIRBANČIŲ ŠEIMŲ INTERESUS

Prezidentės dekrete siūloma grąžinti papildomą apsaugą socialiai pažeidžiamoms grupėms, tai yra pailginti įspėjimo terminus atleidžiant darbuotojus, auginančius vaikus iki 14 mėn. ar neįgalų vaiką iki 18 metų nuo Seimo nustatytų 1-2 mėn. iki 1.5 – 3 mėn.; įtvirtinti pirmenybę likti darbe darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki 18 metų. Siūloma grąžinti ilgesnes kasmetines darbuotojams vieniems auginantiems vaiką iki 14 metų arba neįgalų vaiką iki 18 metų. Siūloma dvigubai didesnė išeitinė išmoka darbuotojui, kuris darbo santykius nutraukia dėl vaiko ligos ar negalios.

Seimo priimtas darbo kodeksas vis tik leidžia atleisti darbuotojus auginančius vaikus iki 3 m. vien darbdavio sprendimu, be jokių priežasčių ir įspėjimo terminų. Toks darbo santykių nutraukimas gali būti skaudžiausias būtent iš vaiko priežiūros atostogų grįžusiems ir savo pozicijoje kitą darbuotoją radusiems tėvams.

Prezidentė siūlo bent jau padidinti tokiais atvejais mokamą išeitinę išmoką iki 8 vidutinių atlyginimų ir taip mažinti galimas socialines įtampas ir rizikas dėl darbdavių piktnaudžiavimo tokiu darbo sutarties nutraukimu. Šie Prezidentės siūlomi pakeitimai turėtų užtikrinti būtent socialiai pažeidžiamiausių teisių apsaugą liberalizuojant darbo santykius.

Atmetus šias nuostatas praktiškai nelieka lengvatų dirbančioms ir dar iš šalies neemigravusioms šeimoms.

DARBUOTOJAS = DARBDAVYS?

Darbuotojų (jų atstovų) ir darbdavių pozicijos išsiskyrė dėl esminių principų, kuriais turi būti grindžiamas darbo santykių reglamentavimas. Ar darbuotojas yra lygiavertė darbdaviui šalis darbo santykiuose?

Darbuotojas - lygiavertis darbdaviui subjektas arba kitaip -  darbuotojas gali lygiaverčiai darbdaviui vesti derybas dėl darbo sutarties sąlygų ir tartis dėl darbo sutarties vykdymo – įtikinėja kiekvieną dirbantį darbdaviai iki šis pasibels į direktoriaus duris su kokiu nors prašymu.

Savo geranoriškumu ir darbuotojų derybine galia norintys tikėti darbdaviai siekia, jog valstybė į darbo santykius nesikištų, o profsąjungoms būtų iš viso panaikinta teisė dalyvauti priimant darbdavio sprendimus, įtakojančius darbuotojų teises ar juos kontroliuoti. Gal tik išskyrus kolektyvinės sutarties klausimus, nors jokie teisės aktai iš viso neįpareigoja darbdavio tokią sutartį sudaryti.

Nuo kada ir kur darbdavys ir darbuotojas yra lygiaverčiai? – netiki prie direktoriaus durų stovintis ir kinkom drebinantis darbuotojas, karts nuo karto pasižiūrintis į kartu su juo derybų laukiančių ir darbdavį atstovaujančių teisininkų brigadą.

Darbuotojų teises atstovauti bandantys ir realias derybines darbuotojų galias (arba jų minimumą praktikoje) matantys sako, kad sumažinus valstybinį darbo santykių reguliavimą ir  kontrolę, darbuotojai taptų per daug pažeidžiami. Nukentėtų ne tik darbo santykių stabilumas, tačiau praradus derybines galias ir nesant adekvačių socialinių garantijų nedarbo atveju, mažėtų ir darbuotojų darbo užmokestis.

KAS YRA SOCIALIAI ATSAKINGAS DABDAVYS?

Nepaisant darbuotojus atstovaujančių organizacijų prieštaravimo ir, atrodo, akivaizdžių argumentų, Seimas iš esmės pritarė darbdavių pozicijai ir šiais principais rėmėsi priimdamas naująjį darbo kodeksą.

Ar Seimas teisus? Ar tikrai galima atsisakyti valstybinio reguliavimo pasitikint darbuotojų derybine galia ir darbdavių socialiniu atsakingumu?

Apie derybinių pozicijų nelygybę galima būtų kalbėti be galo ir be krašto nuolat pamojuojant masinės šeimų evakuacijos skraiste. Juk kiekvienas bent kiek mąstantis aiškiai suvokia, kad darbuotojo su pusalkaniais vaikais derybinės galios priklauso nuo jo ne/turimų santaupų, kurių lietuviai dažniausiai neturi dėl mažų atlyginimų ir didelių mokesčių jiems. Jau nekalbant apie darbdavio galimybes tokioms lygiavertėms deryboms pasitelkti teisininkų, personalo valdymo ir finansų srities specialistų komandą, ko sau negali leisti darbuotojas, kuris tokiose lygavertėse derybose lieka vienas prieš visą darbdavio įmonę ir plačią piniginę. Teorinius pasvarstymus lengva įrodyti praktiniais pavyzdžiais. Pastarųjų toli ieškoti nereikia. Panašių įmonių, kur darbuotojas yra tik skaičius sąnaudų eilutėje, o ne bendros naudos kūrėjas, apstu pradedant nuo statybos ar gamybos ir baigiant paslaugų sektoriumi.

Pavyzdžiais pateisime vos kelias, bet visiems gerai žinomas ir pagarsėjusias.

AB „Lelija“, apdovanota už sėkmingą verslą, o gal dėl neproporcingų, netgi nesavalaikiai mokamų, siuvėjų atlyginimų, kurių neužteko net būtiniausių darbuotojų poreikių tenkinimui. Spaudoje aprašyti atvejai, kai saugantis nuo bado sunkiai dirbančios motinos buvo priverstos imti paramą maisto produktais ir kreiptis dėl lengvatų už šildymą, taip užkraunant naštą išlaikyti AB „Lelija“ darbuotojas iš savo atlyginimų mokesčius mokantiems.

Prieš savaitę Socialiai atsakingos įmonės apdovanojimą iš Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiėmusi bendrovė AB „Achema“, kur, anot darbuotojų profesinių sąjungų[1], yra problemų su darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu. Gal apdovanojimą bendrovė gavo už vilkinamas derybas dėl kolektyvinės sutarties ar nevykdomų kolektyvinėje sutartyje prisiimtų įsipareigojimų dėl darbo užmokesčio ir kt.? O gal už profesinių sąjungų atskleistos darbo apmokėjimo sistemos ydingumą, kai su eiliniais darbuotojais darbdavys nesidalina pelnu, tačiau nevengia pasidalinti nuostoliais?

Dažnas darbdavių darbuotojams numato kintamą darbo užmokestį, kurio konkretus dydis dažnai net nepriklauso nuo darbuotojo rezultatų, o tik nuo to, ar vadovybė sugebės priimti tinkamus verslui sprendimus. Pavadinimas kintamas reiškia, kad jis gali būti mažinamas be darbuotojo sutikimo kiekvieną kartą, kai bendrovės finansiniai rezultatai neatitiks bendrovės turėtų lūkesčių.

Kaip matyti iš profesinių sąjungų pranešimo, minėtu atveju, kintamas darbo užmokestis buvo sumažintas netgi atgaline data, be suderinimo su darbuotojų atstovais ir remiantis ne faktiniu neigiamu rezultatu, o tik neigiamomis prognozėmis. Tačiau tos pačios neigiamos prognozės, panašu, kad nesutrukdė bendrovei viešai deklaruoti šimtamilijoninio pelno, bendrovės vadovams išsimokant bonusus, siekiančius milijonines sumas, o vėliau šias išmokas dar ir kompensuojant nedamokėjimu darbuotojams.

Iš esmės visuomeninių organizacijų jau nestebina „Achemos“ įmonių grupės pagrindinės bendrovės diegiami elgesio standartai: antri metai tęsiasi bendrovės ginčai su  darbuotojais ir profesine sąjunga, o darbuotojų uždirbtas atlyginimas atgaunamas tik darbo ginčų komisijos ir teisminių ginčų pagalba. Pradėtas, o galimai ir vis dar tęsiamas ikiteisminis tyrimas dėl trukdymo profesinės sąjungos veiklai, nevedamos kolektyvinės derybos, nevykdomos privalomos konsultacijos, apribojamos galimybės profesinei sąjungai vykdyti darbo įstatymų laikymosi kontrolę, kai apsaugos bendrovėms draudžiama įleisti profesinės sąjungos vadovus į bendrovės patalpas, darbdavio atstovai nevengia su filmavimo kamera įsiveržti į profesinės sąjungos vidinius susirinkimus ar nurodyti bendrovės sekretorėms net neteikti jiems profesinės sąjungos raštų, o juos mesti tiesiai į šiukšliadėžę.

Tokių stambių ir sėkmingų bei pelningų darbdavių ir darbuotojų santykių pasikartojimas, apdovanojimai ir aktyvus darbdavių dalyvavimas darbo kodekso pakeitimų svarstyme kelia ne vieną klausimą.

Ar Socialinės apsaugos ir darbo ministerija būtent tokį darbdavio elgesį laiko socialiai atsakingu ir būtent remiantis tokiu standartu rengė tiek neigiamos reakcijos iš darbuotojų atstovų susilaukusį darbo kodeksą? Ar dirbančios šeimos tokioje sistemoje su tokiais ministerijos pavyzdžiu rodomais darbdaviais yra saugios?  Ar darbo kodekso pakeitimų tikslu ir yra siekis pašalinti profesines sąjungas, kad jos nekeltų darbdaviui nepatogių klausimų, o palengvintas darbuotojų atleidimas pašalintų darbuotojui norą bylinėtis su jam darbo užmokesčio nemokančiu darbdaviu? Ir esminis bei pagrindinis – ar Seimo nariai, pritarę profesinių sąjungų ir darbuotojų atstovavimo mažinimui šalyje kur ir taip jos beveik neatstovaujamos, yra linkę susimąstyti apie valstybės ir jų asmeninį vaidmenį žaidime „darbuotojas – darbdavys“ bei jo pasekmes?

Jiems norėtųsi priminti, kad Darbo kodeksas – MINIMALIŲ darbuotojo teisių gynimo priemonė. Nes derybinė ir Darbo kodekso svarstymo patirtis rodo, kad dažnas darbdavys tikriausiai pamiršta: galiojantys darbo įstatymai numato tik pačias minimaliausias garantijas, kurių laikymasis iš viso neturėtų darbdaviui kelti klausimų. Tuo tarpu bet koks papildomas bonusas darbdavių dažniausia vertinamas neišpasakyta malonės ir meilės darbuotojams išraiška, o ne natūralus rūpinimasis įmonės pelną kuriančių žmonių darbingumu vardan to paties pelno. Juk socialiai atsakingam verslui keliami standartai turėtų būti aukštesni nei minimalūs ir tik toks santykis turėtų būti pastebimas bei išskiriamas pavyzdžiu.

Socialiai atsakingam verslui girtis minimalių reikalavimų išpildymu yra tas pats, kaip vyrui girtis, kad jis nėra primušęs savo žmonos, nes tik tiek reikalaujama Baudžiamajame kodekse.

Belieka tikėtis, kad Prezidentės veto galbūt užkirs tokio elgesio standarto įteisinimą.  Prezidentė dekretu palaikė būtent dirbančiųjų poziciją, konstatuojant, kad darbuotojas darbo santykiuose ekonominiu bei socialiniu požiūriu paprastai yra silpnesnės pusė ir būtent valstybė turi pareigą mažinti socialinę atskirtį, saugoti darbuotojų teises ir užtikrinti darbo santykių subjektų bendradarbiavimą socialinės partnerystės pagrindu. Kitaip sakant, Prezidentės siūlomi pakeitimai šiame derybiniame žaidime leidžia matyti ne du besikaunančius vienas prieš vieną skirtingų svorio kategorijų žaidėjus, o komandinį žaidimą, kur valstybė turi teisę ir pareiškia norą tarpininkauti siekiant socialinio teisingumo. O kam daugiau tuomet civilizuotose šalyse kuriamos ir stiprinamos Trišalės tarybos?

Prezidentės pataisos grąžina profesinių sąjungų teisę atstovauti visus darbuotojus, dalyvauti darbdavio sprendimų priėmime ir vykdyti darbo įstatymų laikymosi kontrolę, tame tarpe skundžiant darbdavio sprendimus, aiškios terminuotų sutarčių sudarymo sąlygos ir darbo sutarčių sąlygos (jų keitimas), darbo laiko apskaitos, apmokėjimo už poilsio dieną sąlygos, nulinių darbo sutarčių atsisakymas, grąžintos netesybos darbdaviui vengiant atsiskaityti su darbuotoju, dirbančias šeimas saugančios ir kt. nuostatos leis atstatyti socialinį teisingumą, neįsivaizduojamą be konkuruojančių interesų suderinimo įstatyminiu teisiniu reguliavimu.

Lieka tikėtis, kad trečiadienį Seimas priims Prezidentės pataisas, kurios naująjį darbo kodeksą paverčia moderniu, bet kartu leidžia užtikrinti Prezidentės dekrete įvardintą konstitucinio teisingumo principą, kuris gali būti įgyvendindamas tik „užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos“[2].  Ko ir tikisi dirbantieji.

Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio vardu –

Rasa Žemaitė, Valdybos narė ir atstovė viešiesiems ryšiams

pixabay.com nuotr.