Stasė Samulevičienė (1906 – 1988) - viena iš nuostabaus menininkų Samulevičių trejetuko, XX amžiaus kūrėja, kurios palikimas - vaikystės pasaulio vaizdiniai, atgiję rankų darbo žaislais ir nuotaikingomis istorijomis vaikams skirtose knygelėse.  

Gyvenimo kelionė - nuo Kaukazo iki Praulių 

Gimė Stasė Samulevičienė 1906 m. vasario 22 d. Kaukaze, kur jos tėvas buvo gavęs pašto tarnautojo darbą. Būtent Kaukaze šeima išmoko išdirbti odą. Grįžus į Lietuvą šeima vertėsi sunkiai, dirbo giminaičių ūkyje. O mirus Stasės Samulevičienės tėvui, šeimai verstis tapo dar sunkiau. Bet tuo metu Stasei į rankas pateko knyga apie kailių išdirbimą ir šis amatas tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu. Greitai jos darbai buvo pastebėti, Stasė su savo dirbiniais (kailinėmis apykaklėmis, pirštinėmis, kilimėliais, kailiniais) dalyvavo parodose.  

Ištekėjusi už Vaclovo Samulevičiaus, Stasė apsigyveno Kaune, Žaliakalnyje, jaukioje Vaisių gatvelėje. Samulevičių namai buvo labai žaismingi. Šiuose namuose buvo užaugęs, čia kūręs dailininkas Antanas Samuolis. Viso pasaulio vaikų širdis pavergusius žaisliukus iš avikailio juose kūrė Stasė Samulevičienė. Tie namai buvo pilni Stasės Samulevičienės sūnaus Raimundo Samulevičius kūrybinių minčių ir meną mylinčių žmonių. Vieno kambario grindys buvo žydros, jam stovėjo raudonai ir baltai nudažytas šimtametis pianinas, raudonai nudažytas rašomasis stalas ir lentyna, kurioje būdavo sudėti menininkės kurti žaislai. Šeimininkų svetingumas, namuose plevenanti meninė dvasia traukė žmones. Todėl Samulevičių namuose netrūkdavo svečių, mėgstančių kalbėti apie meną, kūrybą.  

1936 - aisiais Samulevičius likimas atvedė link Jonavos - šeima nusipirko sodybą Praulių kaime, norėdami padėti dailininkui Antanui Samuoliui, kuris susirgo tuo metu retai pagydoma liga - džiova. Sodyboje buvo pradėta statyti klėtelė – studija, kurioje planavo gyventi ir kurti atvira džiovos forma sirgęs menininkas. Šeima rūpinosi, kad sergantis dailininkas galėtų gydytis sanatorijose. Padėjo jam išvykti į Šveicariją, Leisino sanatorijas, kur dailininkas ir mirė. Pušyne pastatyta klėtelė-studija taip ir liko neužbaigta. Ji buvo išardyta ir tik vėliau Stasės Samulevičienės iniciatyva atstatyta, bet jau pačiame sodybos kieme. 
 

Šlamučiai, padaužiukai, gyvūnėliai - žaisminga kūryba, įvertinta Paryžiuje 

Vienos parodos metu, tautodailininkė pastebėjo, kad kito kūrėjo parodoje eksponuojamas žaislas sulaukia labai daug žiūrovų dėmesio, ir pati nusprendė gaminti žaislus. Stasės vyro brolis, dailininkas Antanas Samuolis pagamino beždžionėlės ir meškutės iškarpas, pagal kurias ir buvo pasiūti pirmieji žaislai iš kailio. 1935 m. už kailinius dirbinius menininkė Paryžiaus parodoje buvo apdovanota aukso medaliu.  

Stasės Samulevičienės rankose kailis tapdavo įspūdingais kūriniais ir džiugindavo žmones, ypač vaikus. Kailį Stasė Samulevičienė dažydavo pati, pačios paruoštais augaliniais dažais. Nuo geltonos ir rudos dažydavo svogūnų lukštai, žaliai – asiūkliai, tamsiai rudai – ąžuolų žievė. Dirbtuvės ar laboratorijos ji neturėjo. Virtuvėje puode buvo verdami įvairiaspalviai dažai, kuriais buvo dažomi kailiukai, vėliau tampantys įvairiaspalviais žvėreliais. Šiurkštų avikailį ji iškedendavo iki lengvo debesėlio, ir išgaudavo personažų skirtingus charakterius, nuotaikas.  Gamindama žaislus S. Samulevičienė pati žaidė kaip vaikas, su jais kalbėdavosi, juokaudavo. Būdama labai kūrybinga visus žaislus stengėsi kurti vis kitokius – Kiekvienas vis kito charakterio, visi šuneliai nepanašūs vienas į kitą, visi Šlamučiai skirtingo žvilgsnio. Sigitas Gudeika labai tiksliai apibūdino Stasės Samulevičienės kūrybą: „Jos kūriniai – tai paprasti gyvūnėliai sukurti nepaprastai išradingai. Tai išgalvoti personažai: šlamučiai, kiti fantazijos išraiškos vaisiai. Tik pamatęs Stasės Samulevičienės šypseną, jos energija ir spinduliuojamą šilumą, supratau, kokie nuostabūs yra jos kūriniai: jie visi gyvi, nes menininkė savo rankomis sugebėjo jiems suteikti gyvybę, nuotaiką ir, svarbiausia, perduoti vidinę šilumą, kuri traukdavo visus – ir vaikus, ir suaugusius prie jos kūrinių.“ 

 
Dylantys personažai amžiams apsigyveno knygelėse 

Supratusi, kad iš avikailio pagaminti žaislai nėra ilgaamžiai, Stasė Samulevičienė sumanė rašyti vaikiškas knygeles, kurios herojais tapo jos kurti meškučiai, šuniukai, beždžionėlės, nykštukai, šlamučiai... Pagal tekstą Stasės Samulevičienės sūnus Raimundas Samulevičius fotografuodavo žaislus įvairiose vietose: ant stogų, medžiuose, balose, daržuose, pamiškėse, pusnynuose... Knygelės „Beždžionėlė Čavi“, „Padaužiukai“, „Broliukai nykštukai“, „Padaužiukų bičiuliai“ išleisto lietuvių, rusų, lenkų ir čekų kalbomis.  
 
Stasės Samulevičienės parodos buvo surengtos Prancūzijoje, Japonijoje, Kanadoje, Anglijoje, Lenkijoje, Rusijoje. 1977 m. S. Samulevičienei buvo įteiktas Lenkijos vaikų sumanytas tarptautinis „Šypsenos“ ordinas. Šis ordinas įteikiamas žmonėms, kurio darbai paskatiną žmogų nusišypsoti, pasijusti laimingu. Šiuo ordinu apdovanoti garsūs vaikų gydytojai, rašytojai, aktoriai, menininkai, valstybių vadovai... Laureatui įsegamas medalio formos ženkliukas su besišypsančia saule, o priesaikos metu jis turi išgerti stiklinę citrinos sulčių ir nusišypsoti bei prisiekti, kad visada bus geros nuotaikos ir neš džiaugsmą vaikams. 
 
Jau trečią kartą rengiamas Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus projektas „Šypsenos vaikams: menininkų Samulevičių įkvėpti“ kviečia vaikus į pažintį su menininkų Samulevičių palikimu. Šiuo metu galima artimiau susipažinti su Stasės Samulevičienės gyvenimu ir kūryba - Jonavos kultūros centro Krašto muziejuje veikia paroda ,,Stasės Samulevičienės pasaulis”, vyksta išskirtiniai renginiai: 
Spalio 15, 22 dienomis 17-19 val. vakarai šeimoms muziejuje „Stasė Samulevičienė ir jos padaužiukai“; 
Spalio 12 d. 11 val. Šlamučių antspaudų dirbtuvės su „Zylės raižiniais“. Būtina registracija telefonu +37061421906 

Projektą „Šypsenos vaikams: menininkų Samulevičių įkvėpti“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Jonavos rajono savivaldybė.