Per katastrofą žuvo 1198 žmonės, iš jų 128 amerikiečiai. Tai tapo vienu lemiamų taškų paskatinusių JAV įsitraukimą į Pirmąjį pasaulinį karą, kovoti prieš Vokietiją.

Šia ataka Vokietija parodė, kad gali nesilaikyti tarptautinių jūrų laivyno įstatymų, kuriais visi laivynai buvo įsipareigoję įspėti laivus apie vandenyse esančiu povandeninius laivus. Taip vienu žingsniu Britų salynas tapo atvira karo zona. JAV ir Europos sąjungininkams tokie veiksmai kėlė didžiulį nerimą.

Likus kelioms dienoms iki laivo išplaukimo iš Niujorko į Liverpulį, Vokietijos Imperatoriškoji ambasada Vašingtone JAV laikraščiuose išplatino skelbimus amerikiečiams, kad Didžioji Britanija ir Vokietija kariauja. Taip perspėdama potencialius keliautojus, kad laivams su Jungtinės Karalystės vėliava Atlanto vandenyne gresia pavojus. Tačiau ar tai buvo pakankamas veiksmas siekiant išsaugoti civilių keleivių gyvybes?

Didžiosios Britanijos laivybos įmonės „Cunard Line“ 1907 metais pastatytas keleivinis laivas „Lusitania“ tuomet buvo didžiausias ir greičiausias pasaulyje. Jo ilgis siekė 240 metrų, plotis – 26,5 metro. Laivas turėjo šešis denius, o jo aukštis nuo vandens linijos iki denio siekė 19 metrų. Keturios garo turbinos ir 76 tūkst. arklio galių, kurie leido pasiekti net 25 mazgų greitį.

Keliauti iš JAV į Europą šiuo laivu buvo prabangos simbolis. Restoranai, kavinės, valgyklos, muzikiniai teatrai ir kajutės. Iš viso „Lusitania“ galėjo keliauti 2198 keleiviai ir per 8 metus laineris atliko 201 reisą. 

1915 metų gegužės 1 dieną Niujorke į laivą įsėdo 1266 keleiviai ir 696 įgulos nariai. Praėjus šešioms plaukimo dienoms, likus vos 18 kilometrų iki Airijos krantų, į „Lusitania“ be jokio įspėjimo buvo paleista vokiečių „U-boat“ povandeninio laivo torpeda. Liverpulio laineris nepasiekė. Laivas nuskendo per 20 minučių.

Šis išpuolis sukėlė antivokiškas nuotaikas ir didelį pasipiktinimą tiek Amerikoje, tiek Didžiojoje Britanijoje. Visi buvo apstulbę Vokiečių poelgio, tačiau nebuvo pasirengę beatodairiškai pulti kariauti. Prezidentas W. Wilsonas norėjo elgtis apdairiai ir atsargiai, išlikti neutralus, tačiau buvęs prezidentas T. Rooseveltas reikalavo greitų atsakomųjų veiksmų. Todėl ir šalies viduje kilo daug diskusijų. Winstonas Churchillis komentuodamas išpuolį sakė, jog tai buvo mirtinas torpedos smūgis Vokietijos valdžiai.

 Tuo tarpu Vokietija teisinosi, jog puolimo ėmėsi tik dėl to, kad „Lusitania“ gabeno ginklus ir kitus karo reikmenis.

 „Lusitania“ katastrofa vadinama paslaptinga dėl daugybės užpuolimo versijų bei sąmokslo teorijų, iki galo neaiškių puolimo ir įvykių scenarijų. Nepaisant to, kad katastrofos priežastis beveik akivaizdi, klausimų kelia laivo liekanos ir antrasis sprogimas, laive nugriaudėjęs tą pačią dieną.

Nors JAV laikėsi kaip galėdama neutralios pozicijos, Atlanto vandenyne galiojo kariaujančių pusių įsipareigojimas neliesti keleivinių laivų. Turbūt pagrindinis skeptikų klausimas: kodėl Vokietijos povandeninis laivas be perspėjimo torpedavo „Lusitania“? Mat tokių situacijų, kuomet atakuojami keleiviniai laivai būdavo, tačiau visuomet prieš juos nuskandinant, būdavo leidžiama keleiviams susėsti į valtis ir išsigelbėti.

Lusitania“ tapo viena iš priežasčių po dvejų metų amerikiečiams stoti į karą.

Prieš stodama į karą JAV paskelbė Vokietijai ne vieną įspėjimą - prezidentas Wilsonas perspėjo Vokietiją, kad jei laivai bus skandinami tyčia, JAV nutrauks diplomatinius ryšius ir pradės karą. Kai 1915 metų rugpjūtį Vokiečių povandeninis laivas nuskandino dar vieną Britų vandenyno lainerį situacija diplomatinius santykius įkaitino dar labiau. Bet prezidentas Wilsonas vis dar nebuvo pasirengęs stoti į karą.

Tokia santykių įtampa tęsėsi iki 1917 m., kuomet Didžiosios Britanijos žvalgyba perėmė Vokietijos užsienio reikalų ministro A. Zimmermano telegramą Vokietijos ministrui M. H. von Eckhardtui, kuria pranešama, jog Vokietija planuoja grįžti prie neriboto povandeninių laivų karo ir ruošiasi nuskandinti visus laivus esančius karo zonoje, įskaitant keleivinius. 1917 m. Balandį JAV kongresas balsavo ir įstojo į Pirmajį pasaulinį karą.

Lusitania“ katastrofa tiesiogiai nesukėlė karo, tačiau stipriai apsunkino diplomatinius santykius tarp Vokietijos ir JAV ir ilgainiui nepaliko kito šanso tik stoti į karą prieš Vokietiją.

Besidomintiems kariniais laivais - žaidimas „World of Warships”, kuriame itin tikroviškai atkurti ne tik laivynai, bet ir jūrų mūšių simuliacijos! Tapkite kapitonais ir išbandykite kaip veiktų jūsų strategijos kare.

Taip pat skaitykite: