Socialinio darbuotojo profesija reikalauja ne tik žinių, empatijos ir gebėjimo padėti sudėtingose gyvenimo situacijose atsidūrusiems žmonėms, bet ir didelio emocinio atsparumo.  

Kauno kolegijos docentė, psichologė, Jonavos rajono socialinių paslaugų centro direktorė dr. Valentina Demidenko pabrėžia, kad rūpintis šių specialistų psichoemocine gerove – ne tik jų pačių, bet ir organizacijų bei visos socialinių paslaugų sistemos atsakomybė.  

Socialinio darbuotojo darbas – daugiau nei išklausyti ir patarti  

Pasak dr. V. Demidenko, nors socialinio darbuotojo darbas iš šalies kartais gali atrodyti gana paprastas – išklausyti, patarti, nukreipti į tam tikrą instituciją – vis dėlto tikroji šio darbo esmė yra gerokai sudėtingesnė.  

„Socialinio darbuotojo klientas dažniausiai ateina ne tada, kai jo gyvenime viskas gerai, o tada, kai susiduria su situacija, kurios pats nebepajėgia išspręsti“, – sako dr. V. Demidenko.  

Ji pažymi, kad tyrimų rezultatai rodo, jog didelis darbo krūvis, sudėtingos klientų situacijos, darbo ir šeimos gyvenimo konfliktas bei nepakankama socialinė parama yra reikšmingi socialinių darbuotojų emocinio išsekimo rizikos veiksniai.  

„Kita dažnai nematoma šio darbo dalis – socialinis darbuotojas susiduria ne tik su problema, bet ir su žmogaus pasipriešinimu ją spręsti. Kartais žmogus pagalbos nenori, nepasitiki specialistais, neigia problemą arba yra praradęs tikėjimą, kad jo gyvenime apskritai kažkas gali pasikeisti“, – apie socialinio darbuotojo darbo ypatumus pasakoja pašnekovė.  

Ji pabrėžia, kad vienas svarbiausių socialinio darbo principų yra įgalinti žmogų pačiam tapti savo gyvenimo pokyčio dalyviu: „O tai reikalauja daug kantrybės, profesionalumo, gebėjimo kurti santykį ir kartu išlaikyti profesines ribas.“  

Perdegimas nėra profesinio atsidavimo įrodymas  

Dr. V. Demidenko teigimu, nuolatinis kontaktas su krizėmis ir traumine žmogaus patirtimi socialiniam darbuotojui kelia emocinio išsekimo, perdegimo ir antrinės traumos riziką. Ypač tada, kai prie sudėtingų klientų situacijų prisideda didelis darbo krūvis, laiko trūkumas, darbuotojo nesaugumo jausmas ar nepakankama organizacinė parama.  

„2024 m. paskelbta sisteminė apžvalga ir metaanalizė, apėmusi 24 tyrimus ir 16 962 socialinių paslaugų darbuotojus iš septynių šalių, nustatė reikšmingą perdegimo paplitimą šioje profesinėje grupėje. Atskirų perdegimo komponentų, ypač emocinio išsekimo, paplitimas buvo gerokai didesnis nei bendras perdegimo rodiklis“, – sako dr. V. Demidenko.  

Ji atskleidžia, kad tai – labai svarbus signalas, nes perdegimas nepasireiškia staiga. Problema, pažymi ji, prasideda tada, kai žmogus nebegali pailsėti tarp darbo dienų, nuovargis tampa nuolatiniu, mažėja empatija, pasitenkinimas darbu, pasireiškia cinizmas ar apatija, darosi sunku susikaupti, žmogus ima jaustis bejėgis arba nebesugebantis prasmingai dirbti.  

„2025 m. sisteminė apžvalga, apėmusi 21 tyrimą ir daugiau kaip 24 000 socialinių darbuotojų, taip pat išskyrė didelį darbo krūvį, darbo ir šeimos gyvenimo konfliktą bei patiriamą viktimizaciją kaip svarbius socialinių darbuotojų emocinio išsekimo rizikos veiksnius. Tuo tarpu psichologinis ir psichoemocinis atsparumas, savirūpa ir socialinis palaikymas buvo išskirti kaip apsauginiai veiksniai“, – dalinasi dr. V. Demidenko.  

Todėl, pabrėžia ji, labai svarbu neromantizuoti socialinio darbuotojo gebėjimo „atlaikyti viską“: „Profesionalumas nėra gebėjimas kentėti be ribų. Svarbu suvokti savo profesijos ribas, nepasiduoti pagundai „gelbėti visą pasaulį“, stebėti save, reflektuoti ir laiku kreiptis profesionalios pagalbos.“  

Emocinis atsparumas – ne tik darbuotojo, bet ir organizacijos atsakomybė  

Socialiniam darbuotojui itin svarbų psichologinį atsparumą Kauno kolegijos docentė siūlo vertinti ne tik kaip asmeninę savybę, bet ir kaip profesinę kompetenciją. Nors, pasak jos, kiekvienas turi rūpintis savo fizine ir emocine būkle, būtų neteisinga atsakomybę už psichologinį darbuotojo atsparumą perkelti tik pačiam darbuotojui.  

„Tyrime, kurį atlikome su Socialinio darbo katedros vedėja Virginija Kondratavičiene, psichoemocinis atsparumas išryškėjo kaip viena iš tų kompetencijų, kuri socialiniams darbuotojams yra itin aktuali, tačiau dar nepakankamai išplėtota. Tai reiškia, kad turime ne tik reikalauti iš darbuotojo atsparumo, bet ir sudaryti sąlygas šią kompetenciją ugdyti“, – pabrėžia dr. V. Demidenko.  

Tuo tarpu 2026 m. Ž. Paliulytės atliktas tyrimas atskleidžia, kad darbuotojams reikia ne tik teorinių žinių, bet ir supervizijų, tikslinių patyriminių mokymų, nuolatinio profesinio tobulėjimo bei pagalbos išlaikant ribą tarp profesinio ir asmeninio gyvenimo: „Šiame kontekste organizacijos ir vadovų vaidmuo yra ypatingai svarbus. Taip pat reikalingas sudėtingų atvejų aptarimas, darbuotojų saugumo procedūros, aiškios profesinės ribos ir tokia organizacinė kultūra, kurioje pagalbos prašymas nėra laikomas silpnumo požymiu.“  

Ji priduria, kad tai yra ir platesnės socialinių paslaugų sistemos klausimas. Lietuvos socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinės kompetencijos tobulinimo sistemoje numatytos įvairios profesinio tobulėjimo formos, įskaitant mokymus, supervizijas ir intervizijas.  

„Kaip Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio darbo tarybos pirmininkė galiu pasakyti, kad nacionaliniu lygmeniu šiam klausimui taip pat skiriamas dėmesys. Pakeitus Socialinių paslaugų įstatymą, socialinių paslaugų srities darbuotojams stiprinamos saugaus darbo garantijos. Šiuo metu ministerijoje yra rengiami tvarkos aprašų projektai, reglamentuojantys socialinių paslaugų srities darbuotojo reagavimą į agresyviai besielgiančio asmens elgesį bei socialinių paslaugų srities darbuotojų saugumo užtikrinimą“, – dalinasi dr. V. Demidenko.  

Kaip pasirūpinti savimi  

Paklausta, kokių priemonių gali imtis pats socialinis darbuotojas, kad pasirūpintų savo emocine gerove, dr. V. Demidenko sako, jog pirmiausia – nesistengti būti nepažeidžiamam. Psichologinis atsparumas, akcentuoja pašnekovė, nereiškia, kad socialinis darbuotojas neturi pavargti, išgyventi liūdesio, pykčio ar bejėgiškumo.  

„Atsparumas reiškia gebėjimą tas būsenas atpažinti, suprasti ir su jomis konstruktyviai tvarkytis“, – pabrėžia dr. V. Demidenko.  

Ji taip pat išskiria kelias svarbiausias sritis, į kurias reikėtų atkreipti dėmesį. Pirmiausia – fizinis atsparumas, apimantis miegą, poilsį, fizinį aktyvumą, tinkamą mitybą. Antra – proto atsparumas. Tai, pasak pašnekovės, gebėjimo pažvelgti į situaciją iš šalies, ugdymas.  

„Trečia – emocinis atsparumas. Tai gebėjimas atpažinti, ką jaučiu, pripažinti savo emociją, ją reguliuoti ir tinkamai išreikšti. Socialinis darbuotojas neturi apsimesti, kad jo neveikia tai, ką jis kasdien mato. Priešingai – gebėjimas suprasti savo emocijas yra profesinės brandos dalis“, – įsitikinusi dr. V. Demidenko.  

Ketvirta sritis, kurią akcentuoja docentė, yra socialinis atsparumas: „Svarbu nebijoti kolegų, vadovo, supervizoriaus ar kito specialisto pagalbos. Socialinis darbuotojas neturi likti vienas su sudėtingiausiais atvejais. Ir dar viena labai svarbi dalis – gebėjimas atskirti profesinį ir asmeninį gyvenimą. Ž. Paliulytės tyrimas taip pat išryškina šios ribos svarbą.“  

Pašnekovė pažymi – ne kiekvieną kliento situaciją galima išspręsti ir ne kiekvienam žmogaus gyvenimo pasirinkimui galima daryti įtaką. Socialinio darbuotojo atsakomybė – profesionaliai atlikti savo darbo dalį, tačiau neperimti kliento atsakomybės už jo gyvenimą.  

„Todėl kartais pats profesionaliausias sakinys yra: „Aš padariau tai, ką geriausiai šioje situacijoje galėjau padaryti savo profesijos ribose.“ Ir čia vėl grįžtame prie organizacijos. Jeigu darbuotojas neturi galimybės dalyvauti supervizijoje, aptarti sudėtingų atvejų, gauti kolegų palaikymo ar mokytis atpažinti savo emocines reakcijas, individualios savirūpos gali nepakakti“, – akcentuoja dr. V. Demidenko. 

Kauno kolegijos inf.