1941 metais nacistinės Vokietijos okupacijos metu Girelėje prie Jonavos buvo įvykdyti du masiniai sušaudymai. Pirmoji banga - rugpjūčio 14-ąją, antroji banga - rugpjūčio 31 - rugsėjo 2-oji, kuri žymi tragišką Jonavos žydų bendruomenės sunaikinimo etapą. Šią dieną baigėsi antrosios masinės žudynės Girelės miškelyje. Tą dieną buvo nužudyta daugiau kaip 2200 žmonių - Jonavos gyventojų, šeimų, vaikų, mokytojų, gydytojų ir kitų bendruomenės narių.

Minint 85-ąsias metines, Jonavoje šiandien surengtas „Atminties kelias 1941–2026“. Apie penkis kilometrus nuo Jonavos sporto arenos iki Holokausto aukų atminimo vietos Girelėje keliavo Jonavos gimnazijų mokiniai ir mokytojai, muziejininkai, savivaldybės atstovai, jaunieji šauliai bei renginio svečiai.

Kelionės metu aplankytos su Jonavos žydų istorija susijusios vietos - senosios žydų kapinės, Jonavos sinagoga, Kauno gatvė ir buvusio Jonavos geto vieta.

Renginyje dalyvavo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti atstovai, JAV ambasados politikos skyriaus patarėja Emma Locatelli bei Užsienio reikalų ministerijos atstovė Rūta Statulevičiūtė-Kaučikienė.

Istorijos pamoka, kurią reikia išsaugoti

Atminties kelias buvo skirtas ne tik prisiminti prieš 85 metus įvykusią tragediją, bet ir paskatinti jaunus žmones suvokti, kokią reikšmę ši istorija turi šiandien.

Tarptautinės komisijos sekretoriato vadovo pavaduotoja, švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė dėkojo renginio organizatoriams ir mokiniams, kurie kartu nuėjo visą kelią.

„Manau, kad svarbiausia pasakyti ačiū. Ačiū už istorijos pamoką, kurią suorganizavote jūs. Ačiū už tai, kad jūs mokėtės. Manau, kad visi kažką išgirdote - daugiau ar mažiau. Ir galų gale, ateidami į tą vietą arba pravažiuodami pro ją, prisiminsite“, - kalbėjo I. Vilkienė.

Ji pabrėžė, kad Holokausto tragedijos mastą šiandieniam žmogui kartais sunku įsivaizduoti. Pasak jos, tam tikrą panašų jausmą žmonės galėjo patirti tik per COVID-19 pandemiją, kai įprastai triukšmingos miestų gatvės staiga ištuštėjo.

„Išeinu į balkoną Vilniuje, daugiabučių rajone, kuris paprastai pilnas žmonių. Išeinu ir nėra garsų. Nėra žmonių garsų. Šalia mūsų daugiabučio yra vaikų darželis. Ir darželyje - nė vieno vaiko, nė vieno krykštavimo. Pavasaris, bet nė vieno garso. Ir man toks jausmas buvo baisus - aš esu viena pasaulyje“, - prisiminė I. Vilkienė.

I. Vilkienė ragino jaunus žmones ne tik žinoti istoriją, bet ir mokytis atpažinti neapykantą bei jai priešintis: „Visoms patyčioms, visai neapykantai turime pasakyti - ne. Ar aš esu vyresnė, ar jūs jaunesni, vis tiek bet kokiam blogiui reikia priešintis. Būkime pilietiški ir priešinkimės tokiems dalykams.“

JAV ambasados atstovė į susirinkusiuosius prabilo lietuviškai

Minėjime dalyvavusi JAV ambasados politikos skyriaus patarėja Emma Locatelli į susirinkusiuosius kreipėsi lietuviškai.

Ji priminė, kad žydų bendruomenė daugiau kaip šešis šimtmečius buvo svarbi Lietuvos istorijos ir kultūros dalis.

„Man didelė garbė būti čia su jumis ir paminėti šias tragedijos metines. Turime prisiminti turtingą daugiau kaip šešių šimtų metų žydų istoriją Lietuvoje ir gyvybiškai svarbų žydų bendruomenės vaidmenį formuojant Lietuvos istoriją ir kultūrą“, - sakė E. Locatelli.

Ji pabrėžė, kad Holokausto metu buvo sunaikintos ne tik žmonių gyvybės, bet ir jų šeimų istorijos bei ateities.

„Buvo pavogta daugiau nei dviejų šimtų tūkstančių žmonių gyvybių, istorijų ir ateičių. Bet mes nepamirškime“, - ragino JAV ambasados atstovė.

Pasak jos, Holokausto istorija šiandien išlieka itin svarbi, nes pasaulyje vėl pastebimas antisemitizmo augimas.

„Holokaustas mums parodo, prie kokios baisios pabaigos gali privesti nevaržomas antisemitizmas. Ši pamoka dar svarbesnė, atsižvelgiant į šiandieniniame pasaulyje augantį antisemitizmą“, - teigė E. Locatelli.

Ji pabrėžė, kad žinios apie žydų paveldą Lietuvoje ir Holokaustą padeda geriau suprasti neapykantos ideologijų pavojų.

„Šitas mūsų rytas galėjo būti kitoks“

Užsienio reikalų ministro patarėja Rūta Statulevičiūtė-Kaučikienė Atminties kelią pavadino kelione į praeities Jonavą.

Pasak jos, einant tomis pačiomis miesto gatvėmis galima bandyti įsivaizduoti, koks gyvenimas čia buvo prieš 85 metus.

„Šitas mūsų rytas galėjo būti kitoks. Buvo tos pačios gatvės, mes galėjome jomis vaikščioti turėdami kitą tikslą. Šį rytą būtume sutikę į mokyklą skubančius vaikus, žmones, važiuojančius į darbus. Būtume girdėję, kaip verda gyvenimas“, - kalbėjo R. Statulevičiūtė-Kaučikienė.

Ji kalbėjo apie senąją Jonavą, kurioje veikė įvairios dirbtuvės, spaustuvės, gyveno ir dirbo žmonės.

„Būtume buvę prie spaustuvės ir leidyklos, kuriose vyko spaudos darbai, būtume užuodę spaudos dažų kvapą. Bet to nebėra. Nes prieš 85 metus šioje vietoje, Girelėje, buvo sunaikinta visa žydų bendruomenė“, - sakė R. Statulevičiūtė-Kaučikienė.

R. Statulevičiūtė-Kaučikienė pabrėžė, kad už istoriniuose šaltiniuose minimų skaičių slypi konkretūs žmonės: „Čia buvo nutraukta daugiau nei dviejų tūkstančių žmonių - realių Jonavos miestelio gyventojų, mokytojų, mamų, tėčių, vaikų - gyvenimas. Ir kodėl? Vien todėl, kad kažkas nusprendė, jog vieni žmonės verti gyventi, o kiti - ne.“

Jos teigimu, ši istorija verčia susimąstyti ir apie šiandienos žmogaus pasirinkimus.

„Pasirinkti mums, kaip ir kelionė gyvenime, padeda tai, ką mums įdiegė tėvai, mokytojai, tai, ką mes žinome apie gyvenimą. Ir mes visada žinome, kas yra teisinga ir kas yra neteisinga“, - kalbėjo R. Statulevičiūtė-Kaučikienė.

Ji priminė, kad prieš 85 metus žmonėms taip pat teko rinktis. Vieni rizikavo savo gyvybe ir gelbėjo persekiojamuosius, kiti pasirinko paklusti neapykantai.

„Praeitį prisimename dažniausiai ne tam, kad mes ją pateisintume, paneigtume arba pasmerktume, bet tam, kad suprastume, kas įvyko ir kad darytume viską, kad ateityje to nebūtų. Šiandieninė visuomenė pati kuria ateitį. Ateitį, kurioje nėra vietos neapykantai, nėra vietos abejingumui, nėra vietos žmogaus gyvybės nevertinimui. Ateitį, kurioje yra valia priešintis - valia priešintis neapykantos minčiai, neapykantos žodžiui“, - pabrėžė R. Statulevičiūtė-Kaučikienė. 

Nuo geto vietos iki Girelės nešė konkrečių žmonių vardus

Vienas jautriausių šių metų Atminties kelio akcentų - dalyviai nuo buvusio Jonavos geto vietos iki Girelės nešė konkrečių Holokausto aukų vardus ir pavardes, užrašytus ant akmenėlių. 

Taip siekta priminti, kad už istorijoje minimų tūkstančių skaičiaus slypi ne statistika, o konkretūs žmonės - Jonavos gyventojai, turėję savo šeimas, darbus, svajones ir ateitį.

„Labai svarbūs buvo Rūtos žodžiai, kad už šitų skaičių yra žmonės. Jonavos miestelio gydytojai, mokiniai, mamos, tėčiai. Visi - daug Jonavos miestelio žmonių“, - sakė Jonavos krašto muziejaus muziejininkė ir gidė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė.

Ji pati į Atminties kelią taip pat atsinešė konkretaus žmogaus vardą.

„Jūs šiandien visi atsinešate po vardą ir pavardę žmogaus. Aš nešiausi mažos mergaitės vardą. Jeigu norėsite pasidomėti, visada galėsite sužinoti, kas buvo tas žmogus, kurio vardą jūs atsinešėte, kiek jam buvo metų ir kokia buvo jo profesija. Aš būtinai jums padėsiu, tik kreipkitės“, - ragino muziejininkė.

Pasak jos, būtent toks asmeninis santykis su istorija padeda geriau suvokti Holokausto tragediją.

Girelėje, Holokausto aukų atminimo vietoje, Atminties kelio dalyviai sudėjo akmenėlius su ant jų užrašytais nužudytų Jonavos žydų vardais.

Šis simbolinis gestas tapo paskutine Atminties kelio dalimi - iš Jonavos gatvių, kur kadaise gyveno žydų bendruomenė, iki vietos, kur prieš 85 metus buvo nutraukti daugiau kaip 2200 žmonių gyvenimai.

Šiandien jų vardai primena ne tik apie vieną skaudžiausių Jonavos istorijos puslapių, bet ir apie atsakomybę už tai, kokią visuomenę kuriame šiandien.