Avarija judriame greitkelyje

„Kaip man nusibodo tie velniai“, – atsiduso kunigas egzorcistas Arnoldas Valkauskas, paprašytas  pasikalbėti apie demonus.

Kai vyskupas kunigą Arnoldą paskyrė egzorcisto misijai, šis tik mostelėjo ranka: „Palaiminsiu žmogų, ir bus gerai.“ Tačiau kaktomuša susidūrus su realybe, situacija ėmė panašėti į masinę avariją judriame greitkelyje. Neužtenka palaiminimo. Reikia dvasinio gydymo. Tai protu nepaaiškinami dalykai, kurių anksčiau neįsivaizdavo esant ir pats A. Valkauskas.

***

Adata prišaukė velnią?

Nuo senų senovės žmones domino pasaulis, kurio negalima apčiuopti, paliesti, užuosti ir suprasti. Velnio apsėdimas – bemaž vienas iš mistiškiausių ir neįtikinamiausių reiškinių.

Ar tai tik dar vienas mitas, ar kraupi realybė?  O gal egzorcistas – viso labo apsimetėlis, it burtininkas kortomis manipuliuojantis žmonių jausmais ir emocijomis?

Prieš daugelį metų, dar vaikas, buvau įnikusi į spiritizmo seansus. Tada tai buvo populiaru ir madinga – prie žvakės su adata kviestis dvasias ir pateikinėti joms klausimus.

Vieną atsakymą prisimenu iki šiol. Kai dvasios paklausiau apie pažįstamą žmogų, ši man adatos pagalba sudėliojo žodžius: „Gyvendamas kitų pajuokai jaučiasi laimingas.“

Buvau dar mažametė, tačiau tada iš rankų iškrito adata ir apėmė baimė: aiškiai suvokiau, nors ir vaikišku protu, kad tai – ne juokai, juk pati tokios frazės nebūčiau sudėliojusi. Išsigandau.

Močiutė pasakojo, kad po to kelias naktis mūsų namuose bildėjo durys, o klasės draugės tėvai (mat ši irgi turėjo tokį „pomėgį“) dėl nepaaiškinamų garsų ir po nakties rastų ištepliotų veidrodžių į namus kvietėsi kunigą.

Tačiau tada apie egzorcizmą dar nebuvo kalbama, nors jau tąsyk močiutė žegnojosi ir baiminosi, kad mūsų namuose apsigyveno velnias. Tai buvo maždaug 1989-ieji.

Kai šią istoriją papasakojau kunigui, teologijos mokslų daktarui A. Valkauskui, šis nutilo. Ir pasiūlė: „Gal už tave reikėtų pasimelsti? Tą laiką prisimenu – maždaug tuo metu masė žmonių atsidūrė psichiatrijos ligoninėse. Nesu tikras, kiek iš jų sirgo psichikos ligomis, o kiek buvo apsėstųjų. Tačiau manau, kad tikrai ne visi – medicininiai ligoniai.“

Tik dabar, bendraudama su kunigu, suvokiau, kuo galėjo baigtis mano vaikiški žaidimai, kaip tai yra rimta ir kodėl daugelio žmonių sielos primena suveltų plaukų kuokštus.

Piktosios jėgos jėga

Pas kunigą, teologijos mokslų daktarą egzorcistą A. Valkauską atvažiuoti pataikiau kaip tik tuo metu, kai nedidelėje Jonavos rajono Ruklos koplytėlėje vyko išlaisvinimo malda. Kunigas meldėsi už dar nė penkiolikos metų neturintį vaiką, kurį buvo apsėdusios piktosios dvasios.

Tai, kas vyksta kuklioje koplyčioje, nuo pašalinių akių saugo aklinai užtrauktos užuolaidos. Išlaisvinimo maldoje dalyvauja tik artimi žmonės. Todėl teko laukti už durų. Tačiau bet kuris iš mūsų sutiktų nemiegoti kelias naktis, kad bent akies krašteliu galėtų išvysti šias, atrodytų, paslaptingas apeigas.

Vis dėlto paslapties čia nėra tiek daug, kaip galbūt gali pasirodyti. Demono išvarymas viso labo tėra malda. Bet jei apsėdimas rimtas, malda primena kadrus iš kino filmo „Egzorcistas“.

Pasak dvasininko, penkiolikmečio atvejis buvo gana rimtas: vaikas bandė mėtyti bažnyčios baldus su tokia jėga, kokios neturėtų net ir suaugęs vyras. Kunigo tokie dalykai nestebina ir nebaugina. Jis žino, kad piktosios dvasios apsireiškimų būna pačių įvairiausių: nuo isterijos priepuolių iki nevaldomo juoko. 

Bet kas žmogaus gyvenime nutinka ir kodėl skverbiasi piktosios jėgos, griūva gyvenimai, puola ligos ir persekioja nesėkmės?  Ir kur reikėtų ieškoti priežasčių?

„Mūsų gyvenimai yra tokie, kokius susikuriame patys“, – tvirtina A. Valkauskas.

***

Santechnikas ar egzorcistas?

Kas gyvena žmoguje – šizofrenija ar piktoji dvasia? Kas namuose bilda – pelės ar nelabasis? Klausimai, į kuriuos atsakymo dažnai ieško ir egzorcistas.

„Ateina žmogus ir sako, kad jo namuose bilda. Bet kodėl jis kreipiasi į mane? Gal reikia ne egzorcisto, bet santechniko, o gal tiesiog – spąstų žiurkėms ar pelėms?“ – svarsto A. Valkauskas.

Kunigas Arnoldas kartais žodžių į vatą nevynioja. Būna dienų, kai jo telefonas skamba it nepertraukiama melodija. Dauguma skambinančiųjų prašo išvaryti velnius. Todėl ima atrodyti, kad apsėdimas dėl apsėdimo tėra dar viena priklausomybės forma. Kaip narkotikai, cigaretės ar alkoholis. Arba visa tauta – vienas didelis demonas.

Apsėstų žmonių, kuriems reikia realios egzorcisto pagalbos, tikrai nemažai. Tačiau daug daugiau tokių, kurie velnio apsėdimą tik įsivaizduoja. Atskirti šiuos – taip pat darbas, kuris užima nemažai laiko.

Kaip atpažinti demoną? Aiškiai ir suprantamai įvardyti tai sunku. Nepaaiškinami bildesiai namuose – vienas iš požymių. Keistų mirčių virtinės – taip pat. Susijaukęs gyvenimas, didžiulės nesėkmės, nepaaiškinamai bloga emocinė savijauta. Tačiau ar tai psichinė liga, depresija, ar tikras apsėdimas – dar nežinia.

„Yra daug niuansų, kuriuos reikia žinoti, apčiuopti, išmanyti. Pagaliau – įgauni patirties, todėl kartais pažvelgi į žmogų ir suvoki, kuo jis gyvena“, – sakė dvasininkas.

Kunigo delnas

Koks yra piktosios dvasios veidas? Kuo ji išsiskiria? Kunigas Arnoldas sako, kad tėra vienintelis būdas pasakyti, ar žmogus apsėstas. Tai – malda.

Bijo kaip velnias kryžiaus. Tai – ne tik vaizdingas posakis. Šėtonas bijo šventų dalykų, ir vien kunigo rankos uždėjimas žmogui ant galvos yra galinga jėga.

„Kunigo rankos uždėjimas yra ne tik simbolika. Piktoji dvasia labai gerai atpažįsta kunigą. Nes tu atstovauji Kristui. Tačiau reikėtų prašyti klebono, kad jis, laikydamas ranką, melstųsi neskubėdamas.

Piktoji dvasia gali pasislėpti. Tačiau tūnodama ji išbūna maždaug dvi minutes. Po to prasiveržia, pasirodo“, – pasakojo A. Valkauskas.

Piktosios dvasios pasireiškimai pasitaiko įvairūs. Vienus ima tampyti traukuliai, kiti prabyla svetimomis kalbomis, dar kiti – nežmogiškais balsais ima grasinti egzorcistui.

„Būna, kad bando juokinti“, – apie išlaisvinimo maldas, kitaip dar vadinamas velnio išvarymu, pasakojo A. Valkauskas.

Pagal skirtingas maldas egzorcistas gali atpažinti, kokia piktoji dvasia žmogų apsėdo. Jų yra daug ir į skirtingas maldas, į šventųjų vardus, į popiežiaus paminėjimą jos reaguoja skirtingai.

„Piktosios dvasios nėra vienodos. Vienos veikia protą, kitos valdo mūsų emocijas, dar kitos ateina per burtus, kai žmonės lankosi pas įvairius būrėjus“, – kalbėjo dvasininkas.

***

Pasakyk man savo vardą

Už apsėstą žmogų egzorcistas meldžiasi ne tik savo vardu, bet kartu su visa bažnyčia, visais šventaisiais. Tokia malda, sako kunigas Arnoldas, yra labai stipri ir galinga. Kai žmogus išsivaduoja iš piktosios dvasios, smarkiai keičiasi jo gyvenimas – gerėja.

„Būti egzorcistu gali kiekvienas kunigas, kurį paskiria vyskupas. Čia nėra jokios mistikos, jokių nežemiškų galių. Tačiau vyskupo paskyrimas yra labai svarbus. Tampi įgaliotas, esi tarsi misijoje.

Išlaisvinimo maldose tu susidūri su būtimis. Tai yra būtys – protingos, galingos, kurių tikslas – sunaikinti žmogų. Tai – baisi neapykanta“, – pasakojo dvasininkas.

Kartais egzorcistas meldžiasi lotyniškai, kai kada – lietuviškai. Tačiau net ir į lotynišką maldą jos prasmės ir žodžių nesuvokiantis žmogus reaguoja.

Egzorcisto praktikoje buvo atvejų, kai žmonės pradėdavo kalbėti užsienio kalba, kurios anksčiau nemokėjo. Neatpažįstamai keisdavosi jų balso tonas, prasidėdavo traukuliai ir konvulsijos. Tiesa, tokių atvejų pasitaikydavo tuomet, kai apsėdimai būdavo rimti.

„Šventasis Hilarijus yra kalbėjęs: „Demonai dega tokia neapykanta žmogui, kad paprastai puola ne tik jį, bet ir gyvūnus, ir kitus padarus, atiduotus žmogui naudotis.“

Ta būtis, su kuria tu susidūri, tavęs labai neapkenčia. Tame nėra jokios logikos, vienintelė logika – naikinti žmogų.

Piktoji dvasia ieško silpnų vietų. Neseniai meldžiausi ir klausiau lotyniškai: „Pasakyk savo vardą.“ Man atsako: „Kam tau mano vardas, tu mane geriau pažįsti už save patį, mes daug kartų esame susidūrę.“ Joks žmogus taip nepasakys pokalbio metu“, – pasakojo dvasininkas.

Demonas naikina ne tik žmogų, bet bando paveikti ir egzorcistą. Būna, kad stengiasi supykdyti ir taip mėgina  išmušti iš pusiausvyros – kad kunigas nustotų melstis. O kartais bando sukelti nevaldomo juoko bangas.

Dvikova

Dvasingumas dabar labai stipriai sunykęs, todėl žmonės gyvena chaotišką gyvenimą. Tuo įsitikinęs kunigas Arnoldas.

Prieš daugelį metų pats skeptiškai galvojęs apie apsėstuosius, dabar dvasininkas atlaidžiai vertina egzorcizmo skeptikus.

„Realybė yra kontrastuojanti. Nepamačius, nedalyvavus labai sunku įvertinti, patikėti. Mes esame įpratę liesti, čiuopti, įpratome gyventi trijų dimensijų pasaulyje“, – sakė dvasininkas.

Kunigas prisimena – kai vyskupas jį paskyrė egzorcistu, A. Valkauskas galvojo, kad dėl apsėdimo į jį kreipsis vos vienas kitas žmogus.

„Sakiau sau, kad palaiminsiu tą žmogų, ir viskas bus gerai. Tačiau kai susidūriau su realybe, viskas pasikeitė. Galėčiau nieko daugiau nedaryti, tik melstis už tuos žmones. Jų daug. Iš karto maniau, kad padėsiu visiems, o dabar suprantu, kad visų žmonių problemų aš neišspręsiu“, – prisipažino A. Valkauskas. Juolab kad už vieną žmogų melstis reikia ilgai.

Išlaisvinimo maldos primena gėrio ir blogio dvikovą. Jos tęsiasi skirtingą laiką. Nelygu, kokio rimtumo apsėdimas, už vieną žmogų kunigas gali melstis net metus. Tiesa, ne kasdien, tačiau susitikimai su kunigu numatyti it vizitai pas gydytoją – kiekvienam individualus „grafikas“.

Maldose privalo dalyvauti ir pats žmogus, jo artimieji. Kitaip tariant, jei jūs gulėsite namuose prie televizoriaus, vienas kunigas už jus nepasimels. Taip pat jis neišspręs jūsų dvasinių problemų per vieną apsilankymą.

„Žmonės nesigaudo dvasinėje realybėje ir galvoja, kad kunigas gali išspręsti visas jų problemas. Čia, manau, reikėtų kalbėti ne tik apie pačią maldą, bet kiek plačiau – apie laisvą valią, žmogaus pasirinkimą, dvasinę būseną ir tai, ko žmonės trokšta. O trokšta jie greitai, pigiai, daug ir gerai, tačiau nenori įdėti jokių pastangų. Taip yra ne tik dvasiniuose reikaluose, bet ir gyvenime.

Žmogus turi problemų: visą laiką gėrė, netinkamai gyveno. Sugalvojo pasikeisti ir tikisi, kad atvažiuos, o tada kunigas, kaip koks mašinų meistras servise, ims ir sureguliuos gyvenimą. Taip nebūna.“

***

Grandine pririštas šuo

Žmogus negali apsisaugoti nuo gripo – epidemijos metu virusas guldo ir jaunus, ir senus. Taip pat jis negali apsisaugoti nuo traumų, jei lauke – plikledis. Žmogui sunku apsisaugoti nuo AIDS, jei jis vartoja narkotikus.

Tačiau apsiginti nuo piktosios dvasios galima. Ji – ne oru sklindantis virusas. Piktoji dvasia, sako kunigas Arnoldas, yra kaip grandine pririštas šuo. Jei prie jo nesiartini, jis tavęs nepasiekia.

„Žmonės turi labai daug bėdų. Ar jūs kreipsitės į psichiatrus, ar į kunigą. Jei tu nesilaikai dešimties Dievo įsakymų, negyveni aktyvaus maldos gyvenimo, esi rizikos zonoje.

Kas yra aktyvus maldos gyvenimas? Ne, neužtenka nueiti į bažnyčią per Velykas, neužtenka sukalbėti poterius. Žmogaus intymumas su Dievu turi būti tikras. Ir net tada gyvenimas yra dvasinė kova. Dvasingumas, kaip sąvoka, yra seniai užmirštas“, – sakė A. Valkauskas.

Teisingas gyvenimas yra ir tavo mintys, tavo siekiai, tavo linkėjimai kitam žmogui, tavo sugebėjimas atleisti kitam, požiūris į aplinką. Tikra yra ne tai, ką tu viešai deklaruoji, tikra yra tai, ką tu jauti. Todėl jei prie svetimų akių meiliai glostai šunį, o kai niekas nemato, jį muši, tai tikrasis tu esi ne pirmuoju, o antruoju atveju. Jei ištikus bėdai tu prašai Dievo pagalbos, bet džiaugsmo akimirką jį pamiršti, – tikra yra tai, kaip tu elgiesi džiaugsmo atveju. Tokių pavyzdžių – ne vienas ir ne du.

Žinoma, nesam tobuli, arba – be nuodėmės. Kiekvienas laikmetis turėjo savo problemų, sako kunigas Arnoldas, net nuo Adomo ir Ievos laikų.Tačiau kuo labiau patys jaukiame savo gyvenimus, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje mums prireiks egzorcizmo maldos.

„Žmones domina įvairūs burtai, magijos. Pažiūrėkit, kiek žmonių metasi į ezoterikas, burtus, užsiiminėja šamanizmais. Ir jie mato, kad tai – veikia. Primityvus smalsumas, tačiau jis žmogų gali atvesti į kitokį dvasinį pasaulį. Tas pasaulis bus su minuso ženklu“, – sako A. Valkauskas.

Pasak kunigo, tie, kurie ketina žudytis, greičiausiai turi reikalą su piktąja dvasia. Nes ne pats žmogus, o jame gyvenantis demonas siekia jį sunaikinti.

Dvasinis greitkelis

Emocijos valdo ne tik apsėstuosius. Išlaisvinimo malda išsekina ir patį kunigą.

„Dabar į viską reaguoju ramiau. Tačiau po pirmųjų kartų, po tokių maldų, pats tris dienas jausdavausi kaip ligonis. Ypač jei būdavo kalbantys demonai, kurie grasindavo mirtimi. Į tokius dalykus sunku nereaguoti. Antra vertus, taip auga tavo pasitikėjimas Dievu“, – prisiminimais dalijosi kunigas Arnoldas.

Pasitikėti Dievu kunigas ragina visus be išimties. Tačiau tam visų pirma reikia subręsti dvasiškai: „Pasitikėjimas Dievu nėra toks paprastas dalykas. Štai imsiu ir pasakysiu: „Dabar, Dieve, aš nusprendžiau tavimi pasitikėti.“

Kai pamatai avariją, kurios metu sužeisti žmonės, kaip reaguoji? Visų pirma matai kraują, skausmą ir tik peržengęs per tą jaudulį, gali priimti sprendimus, padėti. Taip ir čia. Daug tų „avarijų“ pamatai.“  (tarpelis tap žodių per didelis)

Kunigas Arnoldas sako nesistebintis, kad žmogų nuo piktosios dvasios maldos išlaisvina ne iš karto, o per ilgą laiką. Maldos trukmė priklauso ne tik nuo kunigo, bet ir nuo paties žmogaus pasiryžimo keisti savo gyvenimą.

„Jei taip lengvai žmogus gautų išlaisvinimą, jis nesuvoktų, kokioje didelėje bėdoje buvo“, – sako pašnekovas.

Dvasinis kelias – ilgas, tarsi Amerikos greitkeliai. Savo gyvenimo analizė, vertybės, kuriomis gyveni, siekiai, kurių trokšti, – tai vos kelios tarpinės greitkelio stotelės. Dar daugiau – dvasinio tobulėjimo kelias niekada nesibaigia.

Gyvenk paprastai, nekurk sąmokslo teorijų, būk sąžiningas pats su savimi ir kitais, nemeluok, neardyk kitų šeimų, nekovok dėl turtų ir mylėk žmones – paprasti dalykai, kurie, pasak kunigo, sielą ramina geriau už bet ką kita.

***

Malda – už vaikus

Penkiolikmetis, už kurį kunigas meldėsi prieš mūsų pokalbį, toli gražu ne pirmas ir ne vienintelis vaikas, kuriam prireikė egzorcisto pagalbos.

Kunigui Arnoldui už vaikus melstis teko ne kartą. Piktąsias dvasias, anot dvasininko, gali prišaukti net knygos apie Harį Poterį.

„Jeigu vaikas turi nematomą draugą, tikėtina, kad tai nėra tik jo vaizduotė. Buvo atvejis, kai dvejų metų vaikas prabusdavo vidurnaktį ir rodydavo į tamsų kambario kampą, sakydamas, kad ten sėdi „jis“. „Jį“ vaikas apibūdino visai nevaikiškomis sąvokomis.

Dar kitą kartą meldžiausi už keturmetį. Artimiesiems kilo įtarimų, kad kažkas su vaiku blogai. Sakykim, jis vis sakė nupjausiąs sesei galvą. Buvo ir kitų požymių, kurie neramino. Tačiau į maldą vaikas niekaip nereagavo. Vėliau paaiškėjo, kad problemų turėjo jo mama“, – pasakojo A. Valkauskas.

Kartais pačios moterys savo vaikus tarsi „atiduoda“ piktajai dvasiai – jei pastojusios svarsto galimybę nutraukti nėštumą.

Pasitaikė, kai neaiškūs bildesiai namuose liovėsi tik po to, kai iš namų buvo išmesti įvairūs rytietiški suvenyrai, statulėlės.

Piktoji dvasia, sako kunigas Arnoldas, randa daug kelių ir būdų, kaip įsibrauti į žmogaus sielą: per kitų tautų religijas, stabų garbinimą, šėtonišką muziką, nuslėptą ir neišpažintą sunkią nuodėmę. 

Kiekvienam, kuris nori pasitikrinti savo dvasinę būseną ir įvertinti rizikas, dvasininkas pataria atsakyti į specialų klausimyną, kuris skelbiamas Lietuvos egzorcistų interneto svetainėje (www.egzorcistas.lt)

Pro atidarytus vartus

„Pasižiūrėkim, kaip gyvename? Vieni kitus bandome nuolatos apgauti. Darbdaviai – pavaldinius, darbininkai – darbdavius, žmonės per apgaulę siekia invalidumo išmokų ir pašalpų.

Suveliame, sujaukiame savo gyvenimus be jokios atsakomybės. Žmonės kalba, kokie politikai negeri, tačiau tapę politikais daro tą patį. Kodėl žmonės nenori prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą? O juk tikėjimo esmė tokia ir yra: čia ir dabar aš prisiimu atsakomybę ir klausau, Dieve, tavęs. Tas kelias nėra lengvas, tačiau jis – vienintelis teisingas“, – kalbėjo kunigas A. Valkauskas.

Piktoji dvasia renkasi tą žmogų, kurį ji gali pasiekti. Demonui žmogus įdomus tiek, kiek jis gali jį sunaikinti.

Kunigas kraipo pečius ir pasakoja, kad yra žmonių, kurie nenori ieškoti Dievo, tačiau trokšta tik pašalinti simptomus. Gyvenimas, sako kunigas Arnoldas, tėra uždavinys, kurį mes turime išspręsti. 

„Demonas yra gundytojas, jis – melo tėvas. Sakoma, kad piktoji dvasia kaip liūtas slankioja aplinkui ir ieško, ką praryti. Todėl ne piktoji dvasia renkasi žmogų, o jis pats atidaro vartus ir leidžia jai įeiti. Žmonės patys „prisidirba“, – sakė dvasininkas.

Tačiau net ir tada, kai kyla pagrįstų įtarimų dėl apsėdimo, egzorcistas pataria iš karto nesikreipti į jį.

Pirmasis vaistas – labai gera išpažintis, viso savo gyvenimo „perkratymas“. Kas buvo blogai, kodėl? Galima kreiptis į parapijos kunigą ir prašyti palaiminimo, dvasinio pokalbio.

Tik tada kartu su kunigu nuspręskite – ar tikrai jums reikalinga egzorcisto pagalba.