Kol praėjusią savaitę mes kovojome su karščiu, Jonavos vicemeras Remigijus Osauskas bandė įveikti šaltį ir vėją.

„Ausys – nudegusios, kojos – nutrintos, trijų nagų nėra. Ir kartais kildavęs klausimas – ar aš iš viso sugrįšiu?“ - sakė vicemeras R.Osauskas.

Savo 40 metų jubiliejų R.Osauskas nusprendė atšvęsti netradiciškai – įkopti į pirmąjį savo gyvenime kalną. Po kelionės namo jis sugrįžo tik sekmadienio vakarą.

Baimė ir sumišimas, laimė dėl sėkmingai žengto žingsnio ir džiaugsmas pasiekus kalnų šaltinį. Taip pat – suvokimas, jog net ir techniškai nesudėtingas kopimas  gali kainuoti gyvybę.

„Per savaitę, kol mes kopėme į Elbrusą, žuvo du alpinistai. Vienas iš jų – iš mus aplenkusios grupės“, - pasakojo R.Osauskas.

Tikslas – Elbruso viršūnė

Rugpjūčio pabaigoje keturiadešimties metų jubiliejų švęsiantis R.Osauskas nusprendė šventės neruošti, tačiau padovanoti sau kelionę į kalnus.

„Į tokią kelionę išsiruošiau pirmąjį kartą“, - sakė vicemeras.

Į Kaukazo kalnuose esančią Elbruso viršukalnę R.Osauskas kopė kartu su aštuonių alpinistų grupe, iš kurių keturi – jonaviečiai. Grupei vadovavo taip pat jonavietis Julius Survila.

Iš šiaurinės pusės į Elbrusą kopiantiems keliautojams reikėjo pasiekti 5 kilometrų 642 metrų aukščio kalno viršūnę.

Alpinistų grupė, kurioje buvo ir R.Osauskas, kelionę pradėjo nuo bazinės stovyklos, esančios daugiau nei dviejų kilometrų aukštyje.

„Tai – kelio pradžia, ir visos grupės, kurios kopia į kalną, čia registruojasi. Ten yra interneto ryšys, palapinių miestelis“, - pasakojo pašnekovas.  

Susidėję kuprines jau kitą dieną keliautojai pradėjo savo kelionę. Kuprinė, kurią reikia nešti kiekvienam keliautojui, sveria apie dvidešimt kilogramų.

Pirmoji kelionės diena praėjo sklandžiai. Nors nuovargis jautėsi, o per pietus valgomas svogūnas su dešra priminė „dangiškų migdolų“ skonį, tačiau kartu su nuovargiu jautėsi ir kelionės džiaugsmas.  

Alpinistą nutrenkė žaibas

Netrukus kelias pasikeitė - teko eiti per akmenis ir žvyrą, galiausiai ėmė griaudėti ir žaibuoti.

„Tokio griaustinio dar nebuvau girdėjęs. Atrodo, kad Lietuvoje tokių jų iš viso nebūna“, - pasakojo R.Osauskas.

Metę kuprines keliautojai slėpėsi tarp akmenų.

„Kai po savaitės grįžome iš bazinės stovyklos, sužinojome, kad vieną alpinistą iš kitos grupės žaibas nutrenkė, ir žmogus mirė“, - pasakojo R.Osauskas.

Visą kelionės laiką, išėję iš bazinės stovyklos, keliautojai neturėjo jokių ryšio priemonių.

„Todėl apie įvykusią nelaimę keliautojams tenka pranešti sugrįžtant į stovyklą. Dar būdami bazinėje stovykloje matėme, kaip atėjo vienas iš kitos grupės alpinistų ir paprašė pagalbos moteriai, kuriai pasidarė bloga. Kiek žinau, ekstremaliais atvejais gali pakilti ir sraigtasparinis“, - pasakojo pašnekovas.

Poilsio reikia po dvidešimties žingsnių

Naktį ir kitą dieną praleidę dar vienoje bazinėje stovykloje, keliautojai kilo toliau – tikslas buvo 4 kilomterų 800 metrų aukštis.

Kopdami aukštyn keliautojai pasiekė snieguotas kalno vietas. Teko persirengti specialiais tokiam orui skirtais drabužiais, taip pat visiems „susirišti“ virve ir eiti vienam paskui kitą.

Snieguotos vietos Elbruso papėdėje prasideda maždaug nuo 3 kilometrų 700 metrų aukščio. Keliaujant tokiomis sąlygomis didžiausi priešai, pasak R.Osausko, yra saulė ir vėjas.

„Mums pasisekė, nes saulė švietė gana trumpai. Tačiau ir per trumpą laiką nudegiau ausis ir nosį. Tiesiog per mažai pasitepiau apsauginiu kremu“, - pasakojo vicemeras.

Sunkiausia tapo įveikti paskutinius 200 metrų iki poilsiui numatytos vietos – juos keliautojai ėjo ne vieną valandą.

„Vietomis sniego – iki kelių. Ėmiau skaičiuoti žingsnius. Dvidešimt žingsnių, ir reikia poilsio, o kiekvienas žingsnis kainuoja daug pastangų. Kojų neskauda, tačiau jas pakelti sunku.

Prieš kelionę galvojau, kad turėsiu daug laiko įvairiems apmąstymams, tačiau einant tokiomis sąlygomis minčių nelieka.

Grožėtis gamta taip pat nepavyksta. Eini ir galvoji: „O apie ką aš dabar galvoju?“. Bet galvoje – tuščia, o jei ir kyla mintys, jos tik apie tai, kaip žengti dar vieną žingsnį“, - pasakojo R.Osauskas.

Per naktį teko laikyti palapinę

Įsikūrę ir pasistatę palapines keliautojai krito miegoti, o kita diena buvo skirta ne ėjimui, tačiau poilsiui.

„Tačiau kai esi kalnuose atgauti jėgas nėra taip paprasta. Kuo aukščiau lipi, tuo kiekviena diena, praleista tariamai ilsintis, tave dar labiau sekina. Bet koks veiksmas atima jėgas. Mažiau valgai, sunku kvėpuoti. Net nunešti daiktą iš lauko į palapinę atrodo didelis darbas, po kurio jau reikia poilsio.

Alpinistai pasakoja, kad kopdami į aukštesnius kalnus jie laiko poilsiui skiria mažiau ir viską daro greitai, nes per ilgai užsibuvus kalnuose neliks net jėgų nusileisti žemyn“, - sakė R.Osauskas.

Antroji naktis keliautojams virto išbandymu – kilęs vėjas griovė palapinę.

„Pajutom, kad palapinė nuo vėjo ėmė griūti. Kiekvienas iš mūsų įsirėmėm į kampus ir taip kelias valandas ją laikėm. Tada galvojau, kad jei vėjas nenurims, Elbruso viršūnės nepamatysiu.

Tačiau po valandos ėmė suktis kitos mintys. O kas bus, jei suplyš palapinė? Taip prieš ketverius metus nutiko vienai čekų keliautojų grupei. Trys žmonės žuvo. Tada kažkodėl nevalingai pasiėmiau piniginę su dokumentais ir pasikabinau ant kaklo. Dėl visa ko“, - kalbėjo R.Osauskas.

Keistas ir pojūtis būti įkalintam šėlstančioje gamtoje: žinai, kad esi čia ir nieko pakeisti negali, o žmogaus norai ir galimybės prieš gamtos užgaidas yra niekiniai.

Keli šimtai metrų kalnuose - daug

Išaušus rytui keliautojai nusprendė dar vieną dieną praleisti stovyklavietėje. Nors iki Elbruso liko tik kiek daugiau, nei pusė kilometro, tačiau viršukalnėje pakibęs debesis lengvo kelio nežadėjo.

„Dabar jau suprantu, kad keli šimtai metrų kalnuose yra labai daug“, - sakė R.Osauskas.

Lietuvius keliautojus pasivijo maskviečių grupė. Jie, nepaisant prastų oro sąlygų, į viršukalnę kopė.

„Pasišnekučiavome. Jie mums paliko šiek tiek maisto, o patys iškeliavo. Leistis nuo Elbruso jie ketino kita – pietine – puse“, - pasakojo vicemeras.

Lietuviai šturmuoti Elbrusą planavo kitą dieną, tačiau naktį vėl kilusi pūga ir vėjas vilčių pasiekti viršukalnę nepaliko.

„Kone visą naktį laikėme palapinę, o išaušus nusprendėme leistis žemyn, nes kopti aukščiau – pavojinga“, - kalbėjo R.Osauskas.

Kelios naktys, praleistos kalnuose siaučiant pūgai bei vėjui tapo tikru išbandymu – šlapi drabužiai džiūdavo tik ant kūno arba sudėti į miegmaišį, o miegoti būdavo šalta.

„Guli sulindęs į miegmaišį ir kaleni dantimis. Ant rankų – šlapios pirštinės, nes kitaip jos tiesiog neišdžius“, - kelionės įspūdžius prisiminė R.Osauskas.

Neteko trijų nagų

Leistis žemyn snieguota kalno dalimi yra ne lengviau, nei kopti į viršų. R.Osauskas buvo pametęs ir butelį su vandeniu, todėl kai po ilgų valandų ėjimo pamatė kalnų šaltinį, vandenį sėmė ne rieškučiomis, o iš džiaugsmo ir troškulio į vandenį panardino visą galvą.

„Be to, dar neįvertinau to, kad reikia stengtis žengti labiau kulnais, o ne pirštų galais. Todėl leidžiantis žemyn nusilupo trijų kojų pirštų nagai. Po nagą prarado ir kai kurie kiti dalyviai“, - sakė vicemeras.

Galiausiai sugrįžus į pirmąją bazinę stovyklą lietuvius pasiekė dar viena skaudi žinia – vienas aplinistas iš maskviečių kompanijos žuvo.

„Jie, kai mus paliko, pasiekė viršukalnę. Tačiau išėjo per vėlai ir leidosi jau temstant. Vienas jų žuvo.

Atrodo, kad kopimas į Elbrusą techniškai nėra sudėtingas – nereikia kabarotis uolomis, o tiesiog eiti, tačiau net ir čia būna netekčių ir žmonės žūsta. Per tą savaitę, kol mes buvome kalnuose, kažkur visai šalia mūsų žuvo du alpinistai“, - kalbėjo vicemeras.

Nepaisant visų patirtų iššūkių R.Osauskas sako, jog ateityje kelionę į Elbrusą jis norėtų pakartoti.

„Tikrai negaliu sakyti, kad susirgau kalnais ir nuo šiol keliausiu. Ne. Bet į Elbrusą užkopti tikrai norėčiau“, - kalbėjo vicemeras.

Asmeninio albumo nuotr.