Viskas gerai, kai tokius dalykus daro pavieniai asmenys ar nevyriausybinės organizacijos, tačiau paskutiniu metu išryškėjo bjauri tendencija – neduok Dieve, kokio renginio ar šiaip iniciatyvos autoriai yra politinė partija ar jaunimo organizacija su politine kryptimi. Taip, žmonės į minėtų organizatorių renginį ateis, sudalyvaus, gal net pasidžiaugs, tačiau viešumoje, o ypač – internetinėje erdvėje tuoj pasipils aibė pašaipių, piktų, pamazgomis atsiduodančių komentarų apie tai, kokie blogi yra „organizatoriai“ (suprask, toji politinė partija, dažniausiai – socdemai ar liberalai), kaip jie negerbia žmonių, kokia teisę turi išvis vaikščiot žeme ir daryt kažkokius gerus darbus, žodžiu, jiems tik sėdėti ir tylėti… Blogiausia yra tai, kad dažniausiai vienas kitą būtent priešingų partijų atstovai ir kritikuoja. Tiesa, nepamiršdami internete prisidengti slapyvardžiais, kad tik niekas negalėtų jų identifikuoti.
Mane pribloškė vienas komentaras portale jonavoszinios.lt. Pilietis anonimas rašo: „Pastaruoju metu jau koktu darosi, kai per bet kurį miesto renginį, labdaros akciją ar šiaip pilietinę iniciatyvą, pabrėžtinai reiškiasi vietinės politinės jėgos. Dovana miestui, dalyvavimas kokioje šventinėje eisenoje, pagalba nepasiturinčiam – ir viskas per politinę prizmę, suprask, kad tai tik įmanoma būnant tam tikros vienos partijos nariu. Gyvendamas ir dirbdamas Jonavoje jau trisdešimt metų, pasigendu dėmesio tokiam kaip aš, nes atrodo, kad aš čia nereikalingas – viskas mieste padaroma arba mero arba politikų rankomis. Ačiū merui už tiltą, ačiū direktoriui už paremtą kokios organizacijos išvyką, ačiū tarybos nariui už apsilankymą kaimo šventėje. Nebejuokinga jau darosi. Juk ne iš asmeninių lėšų visai tai daroma, o iš mūsų visų sumokėtų mokesčių“.
Norisi šio žmogaus paklausti, kas yra geriau – ar miestui nupirktas suolelis, padovanotas piešinys, ar koks nors reklaminis stendas su politiko atvaizdu? Jei kiekviena politinė partija padovanotų miestui po suoliuką, krepšinio lentą, galų gale bent po socialinę akciją ar renginį per metus – gyventume, kaip liaudis sako, „beveik Amerikoje“ (o tai reiškia, labai labai gerai).
Laikai keičiasi, kinta ir partijų komunikavimo su piliečiais formos. Jos įgauna kur kas platesnes ir įvairiapusiškesnes kryptis, be nomenklatūrinių akcentų, ir tai turėtų būti labai sveikintina. Be to, į partijų veiklą įsitraukia nemažai jaunų, progresyvių žmonių. Man labai apmaudu, kad dalis žmonių taip ir nesupranta, jog politiko uždavinys – ne tik garsiai ir gražiai kalbėti iš tribūnos, bet kartu ir tiesiogiai prisiliesti prie žmogaus bėdos, prie miesto aplinkos, galų gale – prie kiekvieno iš mūsų. Juk politikus išsirinkome mes patys! O štai komentaro autorius ar autorė leidžia suprasti, kad geriau jie, politikai ar politinės organizacijos, nieko nedarytų, sėdėtų ir nosį krapštytų, nes tai, kad kažką daro ir kažkas viešai už tai padėkoja tik kelia susierzinimą. O kas liečia pinigus.... Kas jums sakė, kad partijos išlaikomos iš GPM (gyventojų pajamų mokesčio)? Taip, egzistuoja biudžeto dotacijos, tačiau partijos, kaip ir daugelis organizacijų, renka nario mokestį, turi galimybę gauti privačių asmenų paramą. Esu tikra, kad tiek tas pats meras ar kuris iš vicemerų bei tarybos narių ne kartą savo asmeninėmis lėšomis yra parėmę ne vieną asmenį, patekusį į bėdą, arba lėšų stokojančios organizacijos veiklą. Be to, padėkoti už gerą darbą, iniciatyvą – jokia nuodėmė, greičiau gero tono ir išsiauklėjimo ženklas.
Liūdina ir tai, kad pačios politinės partijos vis aršiau įsivelia į viena kitos gerųjų darbų ar organizuojamų renginių kritiką. Štai neseniai viename socialinių tinklų kažkas įsidėjo sukrypusio suolelio nuotrauką iš kažkokio kaimo ir parašė – „pasimatymų suolelis“, taip, panašu, norint pašiepti LSDP dovanotąjį tokį pat, tik, žinoma, dailų, objektą. Kiek juoko ir vadinamų „laikų“ pasipylė. Ir visi jie be išimties buvo priešingos, taip pat labai aktyvios, rajono partijos, narių ir jų artimųjų. Man norisi paprašyti – ei, žmonės, dalyvaujantys politinėje veikloje ir partijoms priklausantys! Nagi gerbkim vieni kitus! Juk vieni su kitais dirbam, daugelis esam kartu užaugę, kaip sakoma, „ant vieno puodo sėdėję“, konkuruokime ne šaipymusi, bet geromis iniciatyvomis, kurios neštų naudą miestui! Tai, kad esi socdemas, liberalas, konservatorius ar kitos politinės jėgos atstovas juk nereiškia, kad nešioji nepagydomą virusą ir tavęs reik šalintis, iš tavo darbų, kolegų, bendražygių, o neretai – netgi šeimos juoktis.
Naujausias emocijų objektas – miesto seniūnaičių rinkimai. Užuot pasiėmę blonknotą ir rašiklį bei pradėję konspektuoti įvairius pavedimus būsimam seniūnaičiui, piliečiai ėmė aršiai piktintis tuo, kad dauguma kandidatūrų – partijoms priklausančių žmonių! Mielieji, siūlyti kandidatus ir net patys siūlytis galėjot bet kuris. Tai kodėl tas nebuvo padaryta? Štai čia ir atsiskleidžia viena iš mūsų visuomenės ydų – demokratinių procesų nesuvokimas. Geriau rėksiu, šmeišiu, pilsiu purvą, tačiau nieku gyvu nepasinaudosiu man įstatymo suteikta galia PAČIAM kažką padaryti, kad visos mano gyvenamosios aplinkos sąlygos visomis prasmėmis pagėrėtų. Nematau nieko blogo, kad seniūnaičių pareigų nori imtis biudžetininkai, įstaigų vadovai ar tarybos nariai, šiuo atveju svarbiausia, kad problemos išties būtų sprendžiamos. Seniūnaitis nebus pasaulio išganytojas, jo veikla bus sėkminga tik tuomet, jei gyventojai patys bus aktyvūs ir reikalaus problemų sprendimo.
Pati esu socialdemokratė, ir partijoje esu tam (kaip ir nemaža dalis mano partiečių), kad realizuočiau savo visuomenines idėjas, kad išreikščiau savo pilietiškumą ir kad mano vaikai, matydami mane šioje veikloje, ugdytų savyje gebėjimą imtis inciatyvos, drąsą įvardyti problemas ir imtis priemonių jas spręsti. Kad pirmiausia būtų žmonės. Būtent paprasto žmogiškumo mums patiems kartais ir pritrūksta... Žmogiškumo ir pagarbos. Dėl savo asmeninio politinio pasirinkimo dabar kartais išties gali pasijusti kaip arabas Izraelyje (ar atvirkščiai – žydas Gazos ruože), t.y., persekiojamas.
Labiausiai norėtųsi paprašyti jaunimo organizacijų, turinčių politinę kryptį, narių, neignoruoti vieniems kitų. Tiek vienų, tiek kitų iniciatyvos yra geros, joms įgyvendinti stengiamasi rašyti projektus, laimėti pinigų, sukurti tam tikrą pridėtinę vertę miestui. Bendradarbiavimas duos kur kas daugiau naudos ir geresnių rezultatų, nei vienas kito renginių, iniciatyvų nebylus ignoravimas arba garsiai išsakoma neadekvati kritika.
Vienas mano bičiulis dažnai mėgsta kartoti frazę: „pranašumo nieks nemėgsta“. Labai žmogiška, tiesa? Tačiau aš tiek savo partijos bičiuliams, tiek kitų politinių jėgų atstovams linkiu naujo požiūrio – atsikratyti nepagrįstos kritikos, pasipiktinimo, patyčių vien dėl to, kad kažkas iš oponentų padarė gerą. Visus šiuos dalykus paverskim dar didesniais, dar geresniais, reikšmingesniais darbais Jonavai.
M. Gandis sakė: „Yra septynios pasaulio ydos: turtas be darbo, malonumas be sąžinės, žinios be charakterio, komercija be moralės, mokslas be humaniškumo, garbinimas be pasiaukojimo ir politika be principų”. Ateis rinkimai ir tegu jau eilinis miestietis, įvertinęs partijų veiklą, sprendžia, kam patikėt rajono vadymą toliau. Aš – už humaniškumo ir pagarbos, ypatingai pagarbos oponentams principais paremtą politiką. Kviečiu būti principingus ir Jus!
