Kartu su metų laikais besikeičiantys gėlynai ir nauja augmenija kasmet papuošianti skirtingas miesto erdves – žaliojo Jonavos veido pusė, ties kuria jau ne vienus metus darbuojasi UAB „Jonavos paslaugos“ želdinių priežiūros vadybininkė Rasa Imbrasienė: ji organizuoja ne tik esamų augalų priežiūrą, bet ir naujų sodinimą. 

Dar 2016-aisiais bendrovėje dirbti pradėjusi moteris pasakoja, kad tuomet ji Jonavoje pasigedo žydinčių augalų, ir nors nuo tada  miesto apželdinimas gerokai pasikeitė, R. Imbrasienė nuopelnų sau neprisiima, jos žodžiais tariant, tai – komandinio darbo rezultatas.

Keitėsi palaipsniui

,,Pamenu, kad tik pradėjusi dirbti, mieste jaučiau spalvų ir augalų įvairovės trūkumą. Vaikštant po Jonavą, ypač pavasarį, buvo niūru. Tad pradžioje reikėjo ankstyvų pavasarinių žiedų. Taip atsirado krokai, narcizai, tulpės. Jonavos gėlynai keitėsi palaipsniui. 

Lietuvoje tapo vis madingesni daugiamečiai augalai. Kiek įmanoma, ir mes vienmetes gėles keitėme daugiametėmis. Dalis gėlynų buvo panaikinti, dalis pertvarkyti, bet buvo ir tokių, kurie įrengti naujai. 

Dabar vienmetes gėles sodiname tik ten, kur negalime jų išvengti: vazose, mažuose plotuose. Pačių želdinių mieste tikrai padaugėjo. Prie kiekvieno naujai įrengiamo tako atsirado krūmų ir gėlynų masyvai. Bendrai šiuo metu prižiūrime apie 2500 kv/m želdynų.

Nauji medžiai sodinami seniūnijos iniciatyva. Mes juos prižiūrime, padedame išrinkti rūšis. Renkantis medžius stengiamasi sodintis kuo įvairesnius. Miestui reikalinga bioįvairovė.

Socialiniuose tinkluose teko skaityti nuomonę, kad Jonavoje sodinama tik bukai ir skroblai. Tai netiesa. Mieste yra pasodinta nemažai įvairių medžių: liepos, klevai, šermukšniai, ievos, puošmedžiai, sakuros, ginkmedis, gudobelės, ąžuolai.

Bendrai miesto vaizdas stipriai pasikeitė“, – kalbėjo R. Imbrasienė.

Komandinis darbas

Čia pat moteris pabrėžia, kad ties Jonavos želdiniais, naujų erdvių kūryba darbuojasi ne vienas žmogus.

„Tai bendras komandos rezultatas.  Želdynų priežiūra reikalauja daug laiko, darbo ir žinių. Mūsų miesto želdiniais rūpinasi 7 žmonės:  4 gėlininkės ir 3 apželdinimo darbininkai. Gėlininkės yra sezoninės darbininkės. Jų darbas baigiasi rudenį, kai pasodinamos svogūninės pavasarinės gėlės. 

Na, o apželdinimo darbininkai dirba ištisus metus. Jiems priklauso medžių ir krūmų pjovimas bei genėjimas, žolės pjovimas miesto centrinėje dalyje. 

Mūsų darbai labai priklauso nuo oro sąlygų. Karštomis vasaromis – sunkiau, nes reikia spėti palaistyti visame mieste pasodintus medžius, krūmus ir gėles. Juos tręšti ir purkšti nuo ligų bei kenkėjų. O kur dar piktžolės... 

Noriu pabrėžti, kad tiek mūsų įmonės vadovai, tiek miesto vadovai skiria miesto želdinimui labai daug dėmesio. Be jų iniciatyvos ir palaikymo pasiekti tokį rezultatą būtų sunku.

Svarbu ir tai, kad prie pačių pirmų želdinių pokyčių Jonavoje stipriai prisidėjo ir Lietuvoje gerai žinoma dendrologė Danguolė Liagienė. Ji buvo tas žmogus, kuris pradėjo keisti gėlynų bei želdinių stilių, sukūrė kitokią viziją. Su D. Liagiene konsultuojamės iki šiol“, –kalbėjo R. Imbrasienė. 

Mato svarbą

Specialistė neabejoja, kad želdiniai – labai svarbus miesto aplinkos elementas.

„Be žalumos ir augmenijos negali būti darnos bet kokioje aplinkoje. Juk žmogus yra gamtos dalis. Žaluma apjungia viską ką sukuria žmogus. Nesvarbu, ar tai moderni, ar tai senoji miesto architektūra. 

Pats želdynų dizainas, kaip ir architektūra, taip pat turi stilius. Visa tai suderinus pasiekiama darna“, – kalbėjo moteris. 

Dar daugiau žiedų

R. Imbrasienės akimis,  Jonavoje vis dar yra erdvių, kurias galėtų papuošti augmenija. 

„Norėčiau, kad visose miesto vietose kas nors žydėtų. Įvairiose miesto erdvėse skirtingu metu laiku būtų malonu matyti žydinčius medžius, krūmus bei gėles. 

Gyvenamuosiuose daugiabučių namų kvartaluose trūksta mažų skverelių, kuriuose žmonės galėtų leisti laisvalaikį“, – teigė R. Imbrasienė.
Artimiausiu metu ketinama pabaigti J. Ralio parke esantį gėlyną. Jis bus apsodintas dekoratyviniais česnakais. 

Arčiau natūralumo

Kuri Jonavos žalioji erdvė mieliausia pačiai specialistei?

„Jonavos miesto gėlynai ir žaliosios erdvės visos skirtingos ir savotiškai mielos, bet man, ko gero, labiausiai lankytis patinka Taurostos parke. 

Naujai rekonstruotoje parko dalyje bandoma prisidėti prie biologinės įvairovės didinimo. Dėl to čia jaučiamas natūralumas, vyrauja ramybė. Laukiu, kada bus baigta pilno parko rekonstrukcija“, – kalbėjo jonavietė.

Nuo mokymų iki kitų pavyzdžių

Pasiteiravus, iš kur semiamasi įdėjų kuriant naujas erdves, R. Imbrasienė pasakoja, kad nuolat lankosi įvairiuose seminaruose, kursuose ir mokymuose. 

„Stengiuosi sekti kas vyksta pasaulyje. Labiausiai įkvepia kitose šalyse tvarkomos miesto žaliosios erdvės, gėlynai. Tokios šalys kaip Latvija, Vokietija, Olandija, Didžioji Britanija yra lyderės, iš jų galima daug pasimokyti“, – pasakojo specialistė. 

Ir darbas, ir malonumas

Klausantis, kaip R. Imbrasienė kalba apie savo darbą, dvejonių nekyla - jis yra įaugęs į jos kraują.

 
„Man patinka kurti. Malonu matyti rezultatą. Tikrasis rezultatas pasimato tik po 3-4 metų, o ką kalbėti apie medį, kurio tikro grožio reikia laukti 10-15 metų. Lankantis kituose miestuose ar šalyse, pirmiausia visada noriu pamatyti miesto želdynus. Man patinka juos analizuoti, pasimokyti... Man mano darbas yra ir mano hobis, ir laisvalaikis.  

Aš pati gyvenu vienkiemyje ir džiaugiuosi, kad turiu daug vietos augalams. Turiu pakankamai vietos kūrybai, daug ką išbandau praktiškai. 

Visgi, labai trūksta laiko. Kaip sakoma, batsiuvys be batų...“, – šypsodamasi kalbėjo jonavietė. 

Neatbaidė net ir vorų baimė

Paklausta kaip užgimė jos meilė augalams, R. Imbrasienė svarsto, kad prie to prisidėjo močiutės rodytas pavyzdys. 

„Ji turėjo didelius gėlynus ir buvo augalų mylėtoja, turbūt iš jos užsikrėčiau šia meile. Mokykloje lankiau botanikų būrelį, su vadovu ieškodavome ir rinkdavome retus augalus. Savo dabartinę specialybę pasirinkau jau kiek vėliau. 

Apsigyvenus vienkiemyje, nežinojau kaip skoningai suplanuoti didelę erdvę. Kauno kolegijoje buvo galimybė įgyti reikiamų žinių. Pasirinkau sodybų želdinimo dizainą. Paskutiniuose kursuose pradėjau rengti pirmus projektus ir iki šiol augalai yra visas mano gyvenimas“, – kalbėjo R. Imbrasienė. 

Nuo profesijos pasirinkimo neatbaidė net ir sunkiai su ja suderinama vorų fobija.

„Aš jų labai bijau, bet dirbdama su gėlėmis visad jaučiau ir iki šiol jaučiu didelį malonumą. Dėl to net negalvoju apie juos“, – pokalbio pabaigoje kalbėjo moteris. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

UAB ,,Jonavos paslaugos" ir archyvo nuotraukos