Seniausiais laikais Žolinė buvo susijusi su svarbiausių lauko darbų baigimu. Tai vasaros ir rudens sandūra. Pabaigtuvių, padėkos už visas vasaros gėrybes, derliaus nuėmimo, o kartu ir atsisveikinimo su želmenimis bei gėlėmis šventė.

Senovės baltai Žolinės apeigas skyrė didžiajai Deivei gimdytojai Ladai ir Žemynai. Priėmus krikščionybę dėmesys buvo skirtas Motinai - Mergelei Marijai.

Būdingiausias Žolinės paprotys - neštis į bažnyčią pašventinti įvairių žolynų, gėlių. Nešamos šventinti lauko ir darželio gėlių puokštės, žemaičiai į jas įdėdavo piktdagį, dzūkai – daržovių, ūkininkai į gėlių puokštę – visų javų varpų.

Merginos nusipynusios pasišventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Pašventinti žolynai, daržovės turėjo magiškos galios. Parsineštų daržovių valgydavo visi šeimos nariai, duodavo gyvuliams. Šventintų grūdų įberdavo į aruodus. Prieš pradėdami sėja - į sėtuvę. 

Sudžiovintus žolynus laikydavo už šventųjų paveikslų. Trankantis griaustiniui smilkydavo namus, sodybos trobesius. Susirgę gerdavo jų arbatą. 

Gėrėkimės vasaros žolynais!
 

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos info.