Viena iš geriausių vadinama Šveicarijos seniūnija – beveik elitinė. Čia gyvena nemažai rajono tarybos narių, verslininkų, medikų, o nekilnojamojo turto kainos Šveicarijoje – vienos didžiausių rajone. Be to, čia sparčiai kuriasi naujakuriai, statomi nauji namai.
Šveicarijos kraštą pamėgę ir sodininkai – seniūnijoje įsikūrusios vienos didžiausių sodinininkų bendrijų.
-Vadovauti tokiai seniūnijai, vienas malonumas?
-Jeigu seniūnai turėtų daugiau veiklos laisvės, jei Lietuvoje egzistuotų tikroji savivalda, o ne viskas būtų nuleidžiama iš sostinės, taip, seniūno darbas – labai įdomus.
Tačiau kartais jaučiuosi taip, lyg kariaučiau su vėjo malūnais, įrodinėdamas, kad savivaldos pas mus nėra. Vienas iš pavyzdžių – socialinių darbuotojų, kurie tapo tik pašalpų skaičiuotojas, priskirtas pavaldumas ne seniūnijai, o savivaldybei. Kas geriau, jei ne seniūnija žino vietos gyventojų problemas? Žmonės, dirbantys Jonavos savivalybėje? Vilniuje? O gal Briuselyje? Tai yra kvailystė, ir mes liekam kvailio vietoj.
Pamenu, kiek seniau būdavo sakoma, kad mes, seniūnai, esam „karaliukai“ savo seniūnijose. Kokie dar karaliukai? Seniūnas turi žinoti viską: pradedant nuo žmogaus gimimo, baigiant jo mirtimi. Kur ir kaip, kada ir kokius dokumentus tvarkyti, o taip pat visus ūkiškus reikalus. Seniūnas – kaip klebonas . Su kiekvienu turi rasti bendrą kalbą. Tiek su verslininku, tiek su žmogumi, maisto ieškančiu konteineriuose.
-Vienuolika metų vadovaujate seniūnijai. Net ir plika akimi matosi – seniūnija keičiaisi, ji gražėja.
-Tai – visų mūsų nuopelnas. Tiek seniūnijos specialistų, kurių algos, beje, yra juokingos, tiek bendruomenės. Šis laikas - įdomus. Kaip žinia, kitais metais baigiasi savivaldybės tarybos ketverių metų kadencija. Baigiasi ir mūsų dideli darbai – tie ketveri metai tarsi savotiškas atskaitos taškas.
Drąsiai galiu pasakyti – darbai, kurie padaryti Šveicarijoje, yra tokie, kuriuos negėda bet kam parodyti.
Pamenu, su keliais kolegomis buvome pirmieji, įsteigę Vietos veiklos grupę. Nors tąsyk sulaukėme pasipriešinimo iš tarybos narių, tačiau grupė buvo įsteigta, o netrukus Jonavos rajonui per Vietos veiklos grupės projektus skirti septyni milijonai litų. Dar 20 procentų prie šios sumos, kaip ir buvo reikalaujama pagal projektą, skyrė savivaldybė.
Pagal šį projektą kiekvienai rajono seniūnijai buvo skirta po vieną milijoną litų. Ką už šiuos pinigus daryti – sprendė pačios seniūnijos.
Mūsų nuostata buvo neišleisti šių pinigų šventėms, neiššvaistyti jų mažareikšmiams projektams. Todėl už šias lėšas buvo renovuoti valstybiniai pastatai, esantys seniūnijos teritorijoje. Drąsiai sakau – pinigai buvo išleisti tam, kam tikrai reikėjo. Negėda ir žmogui parodyti.
Pastatai buvo apšiltinti, keičiami stogai, langai. Padarytas kapitalinis remontas, o šie darbai liks ilgam. Man, kaip seniūnui, džiugu.
Kadangi pats esu inžinierius, įgyvendinome ir daugiau „ūkiškų“, tačiau iš pirmo žvilgsnio ne taip gerai matomų projektų. Tarkim, geriamojo vandens kokybės gerinimas. Gulbiniškių kaime nutiestas asfaltas, o šį projektą ruošiau pats. Šveicarijoje atsirado ir dviejų kilometrų ilgio pėsčiųjų takas, sodinami gėlynai. Viskas gražėja.
-Būti elitinės seniūnijos seniūnu, matyt, geriau, nei tokios, kur gyvena daug socialiai remtinų šeimų?
-Pamenu dar nuo sovietimečio, kai buvo sakoma, kad valstybę valdyti gali kiekviena melžėja. Aš taip nemanau. Lygiai tas pats ir dėl seniūno darbo – reikia žinių, išmanymo, patirties. Bet taip, be abejo, Šveicarijos seniūnija yra gera ir patraukli.
-Čia kuriasi ir naujakuriai?
-Taip. Tačiau namą Šveicarijoje nusipirkti nėra taip lengva – jų parduodama mažai. Žmonės perka žemės sklypus ir namus statosi patys. Ateityje, manau, statybų tik daugės. Ir tikiu, kad žmonės tiek čia, tiek kitur gyvens geriau ir kokybiškiau.
Užs.Nr. 032
