Kiekvienas iš mūsų: tu, aš, jis ir tavo kaimynas, visi turime pašaukimą skleisti šviesą aplink save. Kaip vieniša žvakė sugeba apšviesti didelę dalį tamsos, taip ir mes, suglausdami pečius, žėrime savo vidine šviesa.
Kas nutinka, jei nutariame gyventi tik sau?
Žmogus daro karjerą, siekia mokslo aukštumų, sukuria didelę, darnią šeimą – viskas labai gyvenimiška. Bet žmogaus gyvenimas turi ir kitokią savybę, ne tik pinigų ar mokslo kaupimo, ateities planavimo ar paprasto buitinio gyvenimo supaprastinimo.
Ne, žmogus, kaip asmenybė, yra daug sudėtingesnis. Vardinti dalykai laikui einant blanksta. Nebedžiugina pasiekti mokslo laipsniai, apvali sukaupta suma banke ar įsigytas svajonių automobilis, šeima, - jie irgi labai dažnai visi užsiėmę.
Ateina metas, kai žmogaus pradeda nebedžiuginti tai, kam atidavė visą savo širdį. Lyg išbarstė save. Tai pasirodo tuščia, kaip tušti saldainių popierėliai ir per daug apsunkęs pilvas.
Ne veltui Šv. Raštas moko: „Nė vienas iš mūsų negyvena sau“ (Laiškas romiečiams 14, 7-8, 17-19)
Kai pajaučiame širdies tuštumą, prakalba Dievo balsas mumyse, atsiranda neaiškus ilgesys, lyg kažko nepadarei, o gal tuščiai iššvaistei tokį brangų laiką? Momentas, kai prisimeni tas akimirkas, kai kažkas buvo labai nelaimingas, o tu, nors ir turėjai galimybę, bet niekaip nepagelbėjai.
Tu žinai tą jausmą, ir aš žinau. Nelauk kol jis vėl tave aplankys, apgalvok ką geriausiai moki daryti ir dalelę to skirk Meilei. Tai, kuri šildo širdį, ne tik tavo širdį. Tik vienas gestas, tik vienas žingsnis, o kiek daug galima nuveikti!
Ženkime bent po vieną Meilės žingsnį ateinančiais metais!
“Pavesk savo darbus Viešpačiui ir tau pasiseks!” (Patarlių knyga 16, 3)
Su šilčiausiais linkėjimais švenčių proga – Jūratė TC
Paramos fondas “Veneris”
