- Gimėte Lietuvoje, kai apie laisvę dar tik buvo svajojama. Kokią Lietuvą prisimenate iš savo vaikystės?

- Prisimenu aplinkinių siekį gauti „spaliuko“ ženkliuką, pionieriaus kaklaskares, vadinamosios „gazirovkės“ automatus, vaikų žaislų parduotuvę „Du gaideliai“, Laisvės alėją, Karaliaus Mindaugo prospektu važiavusius tankus ir atmosferą, kuri tvyrojo prieš įvykius, nulėmusius nepriklausomybės atkūrimą Lietuvoje. Labai daug dalykų įsisąmoninau, nes mano teta, mama ir močiutė man nuolat pasakojo, kas ir kodėl tuo metu vyko. Nors man buvo tik 6 metai, buvau pakankamai sąmoningas. Mano šeimoje visi buvo patriotai, mes, Vitulskiai, visada turėjome savo nuomonę Lietuvos atžvilgiu, pavyzdžiui, daug lietuviška tematika piešęs mano senelis vos už tai nesėdo į kalėjimą.

- Ką Jums reiškia Lietuvos laisvė?

- Kol neturėjau vaikų, laisvę mačiau kaip visas galimybes tobulėti, išsakyti savo mintis, pafilosofuoti apie gyvenimą ir žinoti, kad Tavęs niekas nestabdys, nekritikuos, o tik džiaugsis, kad esi šviežios minties nešėjas.

Kai į gyvenimą ateina vaikai, supranti, kokias galimybes jie turi, pavyzdžiui, muzikiniame pasaulyje dabar galima laisvai keliauti, koncertuoti svetur – tai anksčiau buvo labai sudėtinga, tik su tam tikrų asmenų pagalba, „prieglobsčiu“ būdavo galimybė kur nors išvykti.

Tiesa, mes visada vaikščiojome ant labai plonos ribos... Kol mes klausysime pigios rusiškos muzikos, bendradarbiausime su šalimi, kuri visada į mus žiūri kaip į skanų kąsnelį, tol  bus didžiulė rizika tą turimą laisvę prarasti. Neduok Dieve, atsirastų tokios sąlygos, kai tavo šeima pajustų nesaugumo jausmą. Kai turi vaikų, apie tai kasdien susimąstai.

Šiandien mes turime savo laisvę ir už ją turime labai stipriai kovoti. Ir padėti kitiems kovoti už savo laisvę. Gal jaunoji karta ne visai supranta, ką reikštų netekti laisvės, bet tie, kurie nors kiek pačiupinėjo, pajuto, ką reiškia būti nuolat kontroliuojamam nesavo valstybinio aparato, neturėti savo nuomonės, o tik kaip mažam sraigteliui judėti į priekį, daryti tai, kas tau pasakyta, tie suvokia, kiek daug mes dabar turime.

- Vieni Lietuvos kultūrą peikia, kitiems pakanka to, kokia ji yra. Pats dalyvaujate tiek klasikinės muzikos, tiek populiariosios muzikos kultūriniame gyvenime. Ar šiose srityse matote progresą (vertinant nuo savo vaikystės iki dabar)? Kokių pokyčių, Jūsų manymu, reikėtų?

- Su laisve kultūroje yra panašiai kaip su žaislu, kurį vaikas gauna į rankas ir iš pradžių, kol tėvai neparodo, nelabai žino, ką su juo daryti. Kultūrai laisvė yra paduota į rankas. Iš pradžių atrodo neaišku, ar reikėtų paspausti ir viešinti, rodyti ryškų progresą. Dabar manau, kad jokio spaudimo nei kūriniams, nei kūrėjams daryti nereikia, nes mes šiuo metu gyvename pačiu geriausiu Lietuvos kultūrai laiku: kaip mūsų kūrėjai operos scenoje yra ištobulėję, kiek tradicijų mes sugebėjome perimti iš senosios kartos. Jau nekalbu apie tuos talentus, kurie skina laurus užsienio scenose, yra garsiausios pasaulio žvaigždės – Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną, Asmik Grigorian, Kostą Smoriginą, Edgarą Montvydą, dirigentus Modestą Pitrėną, Gintarą Rinkevičių ir kitus. Šie atlikėjai, dirigentai, kaip ir ne vieną dešimtmetį pasaulio scenose rodomi mūsų dramos veikalai, labai aukštai iškėlę neša mūsų trispalvę, tikrai turime kuo didžiuotis, galime įkvėpti kitus.

Popmuzikoje labai daug komercijos, tad užsienyje šioje srityje parodyti savo pasiekimus gana sunku, nesame labai atpažįstami ar matomi. Bet standartai mūsų šalyje auga, kyla vokalo lygis, jauni kūrėjai žino, ko nori, leidžia sau eksperimentuoti, bandyti, daugiau dėmesio skiria vokalo spalvoms, nei jo galingumui. Populiariojoje muzikoje atsiranda sąmoningumas, tam tikra disciplina, kuri yra labai svarbi.

Turime ryškų identitetą, nesame užkampis, net mūsų kaimynai nėra tokie ryškūs kaip mūsų nedidelė, bet labai koncentruota šalis. Visa ta kultūros koncentracija visą priespaudos laikotarpį laukė savo laiko ir pagaliau sprogo pačiais gražiausiais, ryškiausiai tembrais, sąskambiais, dabar pasirodo aukščiausiu lygiu, rodo tikrą profesionalumą. Belieka tik didžiuotis.

- Pasigirsta balsų, turinčių kitokią nuomonę, teigiančių, kad talentams Lietuvoje vietos nėra, jiems tenka bėgti laimės ieškoti svetur. Gal iš tiesų ne viskas taip nuostabu?

Savo gyvenime esu matęs labai daug žmonių, kurie dirba, stengiasi, tačiau...jiems nepavyksta. Galbūt ne laikas, gal reikia keisti sritį. Kaip drastiškai beskambėtų, vieniems žmonėms duota, kitiems ne.

Tiesa, vien talento nepakanka: jei nedirbsi tave aplenks darbštesnė vidutinybė. Kaip sakė mano dėstytojas, talentui reikia padėti prasimušti, o vidutinybė prasimuš pats.

Kita vertus, ne visada prasimušti nori grynuoliai ar tikri talentai, o tokie negrynuoliai dažnai būna patys pikčiausi ir kovodami prieš vėjo malūnus sako, kad „Lietuvoje nėra vietos, manęs niekas neklauso“. O gal tu nesi toks geras, kad tave mylėtų ir norėtų tavęs klausytis?

Juk lietuviai yra labai dėkinga publika, palaiko savo atlikėjus: lankomiausi yra ne užsienio žvaigždžių, o būtent lietuvių atlikėjų koncertai. Kalbu apie visus segmentus: tiek jaunesnius, tiek vyresnius klausytojus, tiek popmuzikos, tiek aukštos klasės muzikos mėgėjus. Nesiskųskime: visiems čia vietos po saule tikrai užtenka – salės praktiškai visada būna pilnos.

- Ką žmogui duoda gyvenimas nepriklausomoje valstybėje ir ką kiekvienas žmogus gali duoti savo valstybei, kad prisidėtų prie jos – gražesnės, tvirtesnės, saugesnės – kūrimo?

Visų pirma, žmogus turėtų sąmoningai įsivertinti, kur yra agresorius, kur – sveikas požiūris į tautą, identitetą. Taip pat nereikėtų maišyti šalies su politika, kokiomis nors erzinančiai besikeičiančiomis tvarkomis, tam tikromis situacijomis, nevykusiais pasirinkimais ar pan. Yra žmonių, kuria labai stipriai maišo šiuos dalykus ir pyksta ant savo šalies, kuri yra niekuo dėta. Mūsų šalis yra nuostabi: turime keturis metų laikus, nuostabią gamtą, senolius, kurie mums pasakoja nuostabias istorijas apie praeitį, požiūrį į žmogų, šeimą – vertybes, kurios formavo mūsų tapatybę.

Sąmoningumą galima pradėti ugdyti nuo labai mažų dalykų, pavyzdžiui, prieiti prie žmogaus, pasakyti „jūs kažką pametėte“. Galima prisijungti prie talkos ir tvarkyti gamtą, nueiti į senelių namus ir praskaidrinti jiems dieną, arba į vaikų namus ir papasakoti apie viltį, dalykus, kurie gyvenime yra svarbiausi. Galime vieni kitus ugdyti be agresijos, skundų, auginti savo šalį. Reikia pradėti nuo savęs. Niekada nežiūrėjau, ką daro mūsų agresyvūs kaimynai. Visada stebėjau, kas yra šioje tvoros pusėje, ką galėčiau padaryti savo aplinkoje, kaip ją puošti ir saugoti.

- Ko palinkėtumėte valstybei, kiekvienam jos žmogui Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečio proga?

- Mano močiutė buvo be galo šviesi, visąlaik skaitydavo, duodavo man visokiausių minčių, citatų. Ji sakydavo: „jeigu žmogus žmogui žmogus, tai ir žmogus žmogui žmogus“. Vaikystėje nelabai suprasdavau, ką ji turėjo omenyje, tačiau su laiku supratimas atėjo, ką ši greitakalbė iš tiesų reiškia. Kiekvienas iš mūsų turėtume dažniau atsisukti į šalia esantį žmogų, sureaguoti į jo emociją ar jį ištikusią negandą. Tai ne tik pagalba žmogui, kuriam tą minutę to reikia, bet ir didžiulis pakylėjimas sau pačiam. Taigi, linkiu įsiklausymo ir neabejingumo. Juk negali būti abejingas tiek šaukiančiam agresoriui, tiek tam, kuris daro gera, tiek tam, kas vyksta aplinkui. Turime labai gerai įsiklausyti ir atskirti, į ką reikia reaguoti, o ką reikia praleisti pro akis ir t. t. Tai itin svarbūs dalykai šiais laikais.

Merūno Vitulskio minčių apie laisvę kviečiame klausytis ir Vyriausybės „Youtube“ kanale.

Vyriausybės kanceliarija kartu su Seimo kanceliarija, ministerijomis, kitomis valstybės institucijomis ir nacionaliniu transliuotoju inicijuoja Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečiui skirtą informacinę kampaniją „Tik laisvi užaugam dideli“, kurią vainikuos koncertas kovo 11 d. 18.30 val. Vilniaus Katedros aikštėje. 

Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija

Nuotrauka: ELTA, Andrius Ufartas