Emilis Kaziukėnas (21 m.) - buvęs Jonavos Jeronimo Ralio gimnazijos mokinys, šiuo metu kremtantis mokslus prestižiniame Kembridžo universitete. Trečiame kurse studijuojantis vaikinas turi aiškų tikslą - ateityje užsiimti moksline veikla. Ir nors E. Kaziukėnas dvejoja, kad savo gyvenimą sies su Lietuva, jis pripažįsta pasiilgęs jos gamtos ir... sūrelių.

Ne tik fizika

E. Kaziukėnas Jeronimo Ralio gimnazijos bendruomenei bei jonaviečiams, besidomintiems veikliu miesto jaunimu, žinomas kaip įvairių mokslo šakų olimpiadų, konkursų dalyvis bei laureatas. Jo pavardė ne kartą skambėjo ir tarp astronomijos bei fizikos olimpiadų laimėtojų. Būtent pastarąją vaikinas studijuoja Kembridžo universitete, tačiau pagal galiojančią tvarką, iki tol jis turėjo gilinti žinias ir kituose gamtos moksluose.

,,Techniškai, Kembridžo universitete negalima pasirinkti studijuoti vien fizikos. Jie siūlo vieną - gamtos mokslų - programą, į kurią kasmet įstoja maždaug 600 moksleivių, besidominčių fizika, chemija, biologija ar net žemės mokslais, t.y. geologija.

Pirmaisiais studijų metais mokomės vieną matematikos ir tris gamtos mokslus – aš pasirinkau fiziką, chemiją ir medžiagų mokslus. Nuo antrų metų galima specializuotis konkrečioje srityje, mano atveju – fizikoje.

Man patiko idėja, kad galima universitete patyrinėti kelias disciplinas – juk šiais laikais dauguma mokslo problemų yra kompleksinės ir reikalauja įvairių specialistų žinių", - pasakojo vaikinas.

Domino ir kiti gamtos mokslai

Gamtos mokslai E. Kaziukėną domino nuo vaikystės.

,,Pamenu, kad dar būdamas labai mažas, ,,prilipdavau" prie  televizoriaus ir žiūrėdavau ,,Discovery" kanalą. Taip pat labai mėgau vartyti zoologijos enciklopedijas. Iki 8-os klasės  įnirtingai mokiausi biologiją, galbūt šiek tiek svarsčiau apie mediciną.

Pirmą kartą su fizika susidūriau perskaitęs garsaus fiziko teoretiko Stephen Hawking knygą „Džordžas ir visatos paslaptys“. Įdomu tai, kad S. Hawking - buvęs Kembridžo universiteto matematikos ir teorinės fizikos profesorius.

J. Ralio gimnazijoje 7-os klasės viduryje mano fizikos mokytoja Rita Morkaitienė pasiūlė pradėti lankyti jos vedamą astronomijos būrelį. Man labai patiko ne tik ten sužinota medžiaga, bet ir sutikti žmonės, su kai kuriais iš jų dar dabar palaikau glaudžius ryšius. Nuo tada fizika niekad neiškrito man iš akiračio", - pasakojo vaikinas.

Kvietimas nenustebino

Studijos Kembridžo universitete, ko gero, ne vienam skamba lyg sunkiai įgyvendinama siekiamybė. Kaip reagavo jonavietis ir jo šeima, sužinoję, kad jis mokysis būtent jame?

,,Puikiai žinau, kad mano tėvai pajautė didelį palengvėjimą, tačiau aš pats nenustebau gavęs priėmimo laišką.

Po 11-os klasės, vasarą, jau buvau išsiaiškinęs visą stojimo procesą ir pradėjau prie jo dirbti anksti – rugpjūtį pradėjau rašyti į UK universitetus stojant privalomą motyvacinį laišką, kuriame reikia išdėstyti savo akademinius pasiekimus ir ambicijas. Dalyvavau savanoriškos lietuvių studentų iniciatyvos „Academic buddy“ (iš angl. – akademinis bičiulis) organizuojamoje stovykloje, kur buvo galima klausti prestižiniuose universitetuose besimokančių moksleivių patarimų ir sudalyvauti bandomuosiuose interviu. Taip turėjau galimybę pasitikrint, ar mano turimų žinių užteks stojamiesiems egzaminams.

Kaip matote, procesas stojant į Kembridžą ar Oksfordą – visiškai kitoks nei į Lietuvos universitetus. Čia stojant į gamtos mokslus, po anketos išsiuntimo, dar 12-os klasės pradžioje, privalome išlaikyti kompleksinį chemijos, fizikos ir matematikos testą, po kurio maždaug 80 proc. moksleivių gruodžio pradžioje yra pakviečiami keletui dienų atskristi į interviu. Aš pats turėjau du 20 - 30 min pokalbius su Kembridžo profesoriais ir doktorantūros studentais, kuriuose jie man davė spręsti įvairias sudėtingas užduotis. Interviu tikslas nėra patikrinti aplikanto žinias, o pažiūrėti, kaip jis greitai įsisavina naują informaciją – Kembridže paskaitų tempas labai didelis", – pasakojo jonavietis.

Vienas iš minėtų interviu vaikinui baigėsi greičiau, nei buvo tikėtasi.

,,Buvau paleistas 10-čia minučių anksčiau, nes per greitai susitvarkiau su pateiktais fizikos uždaviniais. Dėl to manau, kad pasirodžiau visai neblogai", – teigė E. Kaziukėnas.

Jautėsi užtikrintai

Nors jonavietis  išvykti gyventi į užsienį turėjo iškart po mokyklos, savarankiškas gyvenimas jo nebaugino.

,,Manau, kad buvau įpratęs būti savarankišku - mane tėvai jau nuo trečios klasės leisdavo į įvairias vasaros stovyklas palapinėse, mokydamasis papildomo ugdymo mokykloje – „Fizikos Olimpe“, 5 savaites per metus gyvenau Vilniaus universiteto bendrabučiuose, dažnai tekdavo išvažiuoti į įvairius renginius. Su anglų kalba problemų neturėjau – dėl to iš dalies turiu būti dėkingas auklėtojai Sandrai Budriūnienei, kuri nuo mažumės mus ,,laužė" kalbėti idealiai, ,,BBC" radijo lygio britiška tarme. Be to, pažinojau gana nemažai lietuvių moksleivių iš įvairių renginių, kurie jau ten studijavo ar įstojo kartu su manimi, todėl žinojau, ko tikėtis", – pasakojo jaunuolis.

Priėmė svetingai

E. Kaziukėnas buvo nustebintas kitų studentų svetingumu.

,,Dar 2 mėnesius prieš išvažiavimą studijuoti gavome didelius laiškus, kuriuose buvo įvairios instrukcijos apie gyvenimo sąlygas, gautus kambarius, koledžo gyvenimą ir internetą.

 Buvome paskirti į vieną koledžo „šeimą“: kiekvienas studentas turi savo koledžo „tėtį ir mamą“ – antrakursius, kurie padeda įsikurti, susipažinti su kitais žmonėmis ir t.t.", – pasakojo jaunuolis.

Pirmasis  įrašė Jonavos pavadinimą

Vos atvykus į Angliją, jonavietį įtraukė pirmakursiams skirtų renginių verpetas.

,,Turėjau maždaug 10 dienų smagaus laiko – įvairiausių užsiėmimų, kurie labai padėjo be jokių problemų įsilieti į universiteto bendruomenę. Tos dienos prabėgo labai greitai ir, atrodo, viskas susimaišė į vientisą įvykių grandinę, kurią išnarplioti dabar nelengva.

Buvo visko... Pasiplaukiojimai Kemos upe su gondolomis, labai primenančiomis Veneciją. Matrikuliacijos (priėmimo) ceremonija – į šimtmečių senumo knygą pirmąkart įrašiau Jonavos vardą kaip savo kilmės vietą.

Puikiai pamenu ir akimirką, kai koledžo vadovė mus pasikvietė į savo apartamentus, iš dalies primenančius nedidelius baltuosius rūmus, pasodino mane į keistą seną krėslą ir prieš visus pareiškė, kad šis anksčiau priklausė Čarlzui Darvinui.

O kur dar įvairios mugės, mums siūliusios įsirašyti į įvairias bendruomenes ar sporto klubus.

Jaučiausi labai laukiamas ir papuolęs ten, kur visada norėjau – niekad negalėjau tikėtis, kad bus taip gerai", - džiaugėsi vaikinas.

Sunku, bet verta

Kai kalbama apie tokio lygio universitetus kaip Kembridžas, norom nenorom į galvą peršasi mintis, kad studijos juose – itin sudėtingos. Paklaustas apie tai pačio E. Kaziukėno, jaunuolis vardija mokslų geriausiuose pasaulio universitetuose bei Lietuvoje skirtumus.

,,Universitetai gamtos moksluose turi atitikti tam tikrus universalius standartus, todėl tiek Lietuvoje, tiek UK studentai mokosi maždaug vienodą medžiagą. Skirtumai atsiranda tik tame, kiek gerai įsisavinti šią medžiagą reikalaujama iš mūsų. Pavyzdžiui, mano draugams Lietuvoje per egzaminus užtenka per keletą dienų “iškalti” per paskaitas pristatytus faktus, prisiminti keletą lygčių išvedimų, ir jie nesunkiai už tai gali gauti 10-uką – retai reikia parodyti, kaip šią medžiagą supranti ar moki pritaikyti anksčiau nematytose situacijose.

Tuo tarpu mūsų egzaminai – visiškai kitokie, čia paskaitų medžiaga sudaro gal tik 30-40% įvertinimo, o visa kita – dažniausiai sudėtingų nematytų uždavinių sprendimas, kuriam ruošiamės visus mokslo metus. Galbūt labiausiai mokslą “apsunkinantis” veiksnys yra tai, kad geriausiuose pasaulio universitetuose dažniausiai mokosi ir patys geriausi studentai, todėl konkurencija yra itin didelė", – kalbėjo vaikinas, pridurdamas, kad Kembridže sunku ką nors nustebinti savo pasiekimais.

Kembridžo Universiteto lietuvių bendruomenės kovo 11-osios minėjimas

Yra į ką lygiuotis

,,Beveik kiekvienais metais su šiuo universitetu susiję mokslininkai gauna Nobelio premijas. Net vienos mano kursiokės tėtis buvo ja apdovanotas 2007-aisiais. Taip pat ne vienas šio universiteto studentas yra tapęs žymiu politiku, aktoriumi.

Vien mano koledžas, kuris sudaro tik 1/31 viso universiteto studentų dalį, išugdė evoliucijos teoriją paskelbusį Čarlzą Darviną ir galbūt jaunesnioms auditorijoms geriau savo Borato personažo vaidmeniu žinomą Sasha Baron Cohen. Jis šiemet laimėjo du auksinius gaublius.

Nepaisant to, kad čia išsiskirti sunku, mane tai tik dar labiau motyvuoja geriau suprasti savo dalyką", - teigė vaikinas.

Gyvenimą sies su moksline veikla

Klausantis E. Kaziukėno pasakojimo apie ateities planus – akivaizdu, jog jonavietis turi rimtų ambicijų.

,,Ateityje, pabaigęs mokslus, norėčiau užsiimti teorine fizika bendrosios reliatyvumo teorijos arba dalelių fizikos srityse. Paprastai kalbant, naudodamas matematiką ir kompiuterinį modeliavimą norėčiau tirti visatos sandarą pačiose mažiausiose ir didžiausiose skalėse bei kurti eksperimentuose stebimus reiškinius aprašančias teorijas. Kadangi baigiu tik bakalaurą, kol kas neturiu konkretesnio plano, nes šiose srityse neturiu pakankamai patirties – fizika yra labai senas mokslas, todėl pirmos pakopos universitetinių studijų neužtenka įsisavinti 300 metų žmonijos atradimų. Iki galutinio tikslo manęs laukia dar netrumpas kelias - reikės pabaigti magistrantūrą, apsiginti daktaro disertaciją, pereiti keletą podoktorantūros pozicijų skirtinguose universitetuose", - pasakojo E. Kaziukėnas.

Koncentruojasi į mokslus

Paklaustas apie savo ryšį su gimtine, jaunuolis neslepia, jog savo ateitį mato ne Lietuvoje.

,,Manau, kad kiekvienas žmogus turi gyventi ten, kur gali rasti savo lūkesčius patenkinantį darbą. Fizikoje aukščiausios klasės tyrimai yra neatsiejami nuo geriausių pasaulio universitetų ir tyrimų institucijų: dalelių greitintuvų CERN (Šveicarija – Prancūzija), Fermilab (JAV) ar įvairių teleskopų. Tuo tarpu Lietuvos fizikoje dominuojančios sritys (Medžiagų mokslas, Optika) manęs nedomina, o mokslininkų finansavimas bei atlyginimai – palyginti nedideli, todėl artimiausiu metu čia grįžti dirbti neplanuoju. Galbūt, jei kada ateityje situacija pasikeistų, arba iškiltų noras pasidalinti sukaupta patirtimi su tautiečiais – pagalvočiau sugrįžti, bet ne dabar", – kalbėjo jonavietis.   

Smagūs prisiminimai

Nors E. Kaziukėnas pripažįsta nejaučiantis ir poetiško prisirišimo prie Lietuvos, jis prisimena smagius laikus, praleistus būtent joje.

,,Visada smagu prisiminti stovyklavimą palapinėse, kur nors miškuose ar prie ežerų, smėlio kopas Nidoje. Man labai patikdavo išvažiuoti į Labanoro girią, šalia Molėtų... Būtent ten vykusioje stovykloje, prie observatorijos, patirta daug gražių akimirkų, primenančių mokyklos laikus.

Prie viso to pasiilgau sūrelių... Britai jų neturi", –  šypsodamasis kalbėjo jonavietis.

 

Netiki stebuklais

Kokia E. Kaziukėno sėkmės paslaptis?

,, „Magiškų žmonių“ ir „stebuklingų sėkmės formulių“ nebūna – reikia daug ir ilgai siekti savo tikslų, kitos išeities pats nematau...", – teigė jonavietis.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė

Taip pat skaitykite: