Nusprendus dalyvauti daugiabučių modernizavimo procese ateina laikas pasirinkti techninius sprendimus kaip tai bus padaryta, tarp jų - ir šildymo sistemą. Šiuo metu siūloma rinktis net iš keturių variantų, nuo paprasčiausio vienvamzdės sistemos modernizavimo iki atskirų šilumos punktų įrengimo kiekviename būste. Kuo šios sistemos skiriasi, pasakosime šiame straipsnyje, rašo VšĮ Būsto energijos taupymo agentūra (BETA). 

Pigiausias variantas

Pigiausias, paprasčiausias, bet ne prasčiausias seno daugiabučio šildymo sistemos modernizavimo variantas – tiesiog perdaryti vienvamzdę sistemą taip, kad ji būtų efektyvesnė. Jei daugiabutyje sumontuoti seni ketaus radiatoriai, kurie gali tarnauti labai ilgai, bei vamzdynų, toks modernizavimas itin paprastas. Net nusprendus vamzdžius pakeisti, tai nesukelia didesnių problemų, nes senųjų vietoje tiesiog nutiesiami nauji.

Vienintelis pokytis bute – prie radiatorių pritvirtinami termostatai, kurių pagalba galima reguliuoti temperatūrą namuose, taip pat šiek tiek perdaroma termofikato patekimo į radiatorių sistema. Visi darbai viename bute trunka nuo valandos iki 3 val., o kainuoja iki 20 eurų už kv. m. Bet, kaip ir visų sistemų atveju, kaina gali kisti priklausomai nuo daugiabučio dydžio – kuo jis didesnis, tuo kaina mažesnė.

Šiek tiek rimtesni pokyčiai atliekami šildymo punkte, kur įrengiama modernesnė įranga, leidžianti termofikato temperatūrą patiekti atsižvelgiant į lauko temperatūrą, visa sistema subalansuojama.

Nauda – kiekvienas būstas turi galimybę reguliuoti temperatūrą ir nusistatyti tokią, kokios reikia asmeniškai.  Taip pat daugiabutis nebesusidurs su dažnomis senųjų pastatų problemomis, kai dėl nesubalansuotos sistemos dalyje butų automatiškai palaikoma per žema, o dalyje per aukšta temperatūra.

Praktika rodo, jog galimybė reguliuoti temperatūrą ir išmanus į lauko temperatūrą reaguojantis šilumos punktas leidžia namui sutaupyti iki 30 proc. šilumos energijos, o investicijos atsiperka per 3-6 metus.

Dar vienas vienvamzdės šildymo sistemos privalumas – joje cirkuliuoja gana žemos temperatūros termofikatas, tad į šią sistemą paprasta integruoti šilumos siurblius, leidžiančius gamintis šilumą su dar mažesnėmis išlaidomis.

Vienvamzdės sistemos trūkumai: šioje sistemoje šilumos apskaita galima tik su šilumos dalikliais, pagal kurių duomenis tiesiog butams padalinamos bendros namo šilumos išlaidos, o ne reali suvartojamos energijos apskaita.

Dvivamzdė sistema

Dvivamzdę sistemą dažniausiai renkasi tie daugiabučiai, kuriuose šiaip ar taip reikia keisti visus vamzdynus ir radiatorius. Dažniausiai tai kiek naujesnės statybos daugiabučiai, kuriuose būdavo įrengiami ne ketaus, o skardiniai radiatoriai, kurių eksploatacijos laikas gerokai trumpesnis.

Iš principo dvivamzdė sistema nuo vienvamzdės skiriasi vamzdyno konfigūracija. Originalioje vienvamzdėje sistemoje termofikatas teka į pirmo aukšto radiatorių, tada jau kiek atvėsęs į antro, paskui į trečio ir toliau. Gal būt pastebėjote, jog senuose namuose kiekviename aukšte būdavo įrengiami vis didesni radiatoriai. Taip daroma siekiant kompensuoti šilumos praradimus.

Dvivamzdėje sistemoje termofikatas vienu vamzdžiu pasiekia visus radiatorius, bet iš jų grįžta jau kitu. Taip sumažinami šilumos nuotoliai tarp aukštų. Dar vienas dvivamzdės sistemos privalumas – atsižvelgiant į šilumos poreikius galima reguliuoti ne tik termofikato temperatūrą, bet ir jo srauto stiprumą, o tai leidžia sutaupyti termofikato siurblio naudojamą elektros energiją bei darbo resursą.

Dvivamzdės sistemos įrengimas viename bute trunka 3-8 valandas, kainuoja nuo 40 Eur/kv. m., o investicijos sugrįžta per 5-10 metų. Trūkumas lyginant su vienvamzde – į šią sistemą negalima integruoti šilumos siurblio, jei atsiras toks poreikis. Kaip ir vienvamzdės sistemos atveju, šilumos apskaita galima tik su šilumos dalikliais.

Dvivamzdė šakotinė sistema

Dvivamzdė šakotinė sistema – sudėtingesnis parastos dvivamzdės sistemos variantas, reikalaujantis dar daugiau investicijų bei darbo, tačiau suteikiantis galimybę vykdyti realią šilumos energijos apskaitą bei dalyje būstų įsirengti grindinį šildymą.

Įrengiant tokią sistemą daugiabutyje šilumos sistema pertvarkoma iš esmės, tad ją renkasi dažniausiai tokių pastatų savininkai, kuriuose pastatas modernizuojamas darant rimtesnes konstrukcines pertvarkas. Pagrindinis jos skirtumas – jei tipiškame daugiabutyje termofikato stovas įrengiamas ties kiekvienu radiatoriumi, šakotinėje sistemoje kiekvienam butui tenka tik vienas termofikato stovas, iš kurio jau šakojasi vamzdžiai į kitus kambarius ir patalpas.

Šios sistemos įrengimas yra sudėtingesnis, mat kiekviename būste teks vedžioti naujus termofikato vamzdynus, darbai truks nuo 3 iki 8 valandų viename bute, kainuos nuo 60 Eur/kv. m., o investicijos sugrįš per 8-11 metų. Tačiau tiksliai žinosite sunaudotos šilumos kiekius, galėsite įsirengti šildomas grindis, tad daugiau galimybių, daugiau komforto.

Individualūs šildymo moduliai

Tai pati sudėtingiausia, tačiau daugiausiai galimybių suteikianti šildymo sistema. Šiuo  atveju kiekviename bute įrengiamas atskiras šilumos mazgas ir gyventojai patys šildosi ne tik termofikatą, bet ir karštą vandenį.

Tokios visiškai autonomiškos sistemos privalumai – pats gali nusistatyti karšto vandens temperatūrą, pats šildai termofikatą radiatoriams, tad galimas radiatorinis ir grindinis šildymas, šildomasi tada kai reikia, o ne tada kai prasideda ar baigiasi oficialus šildymo sezonas, visiškai tiksli visos sunaudojamos šilumos apskaita.

Minusai – šilumos mazgas užima būste papildomą vietą.

Tokia sistema modernizuojant būstą reikalauja didžiausių investicijų: darbai viename bute trunka iki 20 valandų, kaina vienam butui siekia iki 10 tūkst. eurų, o investicijos atsiperka per 10-16 metų. Tačiau, labai sunku įvertinti komforto teikiamą naudą, nes ši šildymo sistema jo suteikia daugiausiai.

BETA inf. ir nuotr. 

Taip pat skaitykite: