Nuo bombų drebantys namų langai ir su kiekviena diena stiprėjantis suvokimas, kad artėja mirtis - priežastis, paskatinusias palikti tėvynę ir atvykti į Lietuvą, taip apibūdina ukrainietė Oksana Mentkevič. Kiek daugiau nei prieš mėnesį mūsų šalyje apsistojusi moteris jau spėjo įsidarbinti Jonavos rajono socialinių paslaugų centre, pravesti pažintinį pėsčiųjų žygį ukrainiečių kalba bei flamenko šokių pamokas neprofesionalams. Tačiau ji pati to nei kiek nesureikšmina ir tikina, kad sunkumų pavyko išvengti įgyvendinant kilusius sumanymus, nes jai nuolat padeda draugiškai nusiteikę jonaviečiai. 

Mėgo tai, kuo užsiėmė

Iki lemtingos vasario 24–osios, kai Ukrainoje prasidėjo karas, O. Mentkevič ramiai sau gyveno Kharko mieste neturėdama kuo skųstis.

„Koledže dėsčiau ukrainiečių kalbą bei literatūrą, o šalia to dar dirbau bibliotekininke. Kadangi esu gavusi gidės sertifikatą, užsiimdavau ir su tuo susijusia veikla, dėstydavau apie turizmą.

Visi darbai man labai patiko, nes turėjau galimybę nuolat bendrauti su žmonėmis, o tai visad teikė malonumą“, – paprašyta pasidalinti prisiminimais apie gyvenimą Ukrainoje pasakojo O. Mentkevič.

Nuotraukoje - O. Mentkevič.

Apie Lietuvą girdėjo nuo vaikystės

Moteris Ukrainoje gyveno kartu su sūnėnu bei šuneliu, o jos vyras jau dvejus metus buvo įsikūręs Jonavoje, nes dirbo šiame mieste veikiančioje įmonėje AB „Achema“. Būtent tai ir lėmė, kad pirmoji jos pažintis su Lietuva įvyko dar praėjusiais metais.

„Aplankyti Baltijos šalis svajojau nuo mažų dienų, nes aš nuolat girdėdavau pasakojimus apie jas. 

Mano močiutė rankomis ausdavo kilimus. Ji važiuodavo pirkti siūlų, dažų iš čia. Mano senelis Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo Sankt Peterburge. Kaip pasakodavo jis pats, jam teko kartu su kariuomene pėsčiomis nueiti iki Berlyno. Taip bekeliaujant senelis pabuvo Baltijos šalyse, prie Baltijos jūros. Jis yra sakęs, kad joje išsimaudytumei, reikia būti labai drąsiu žmogumi.

Tokie pasakojimai man kėlė smalsumą ir žavesį. Na ir mano svajonė galiausiai išsipildė dėl to, kad vyras įsidarbino Jonavoje - praėjusią vasarą aš buvau atvykusi pas jį paatostogauti“, – pasakojo O. Mentkevič.

Miestas iškart patiko

Tuomet Oksana turėjo galimybę susipažinti su miestu iš arčiau: ji užsuko į Jonavos turizmo ir informavimo centrą, susipažino su jo darbuotojais, kurie papasakojo apie svarbiausius miesto objektus, Jonavos istoriją.

„Galiu pasakyti, kad mano pažintis su Jonava buvo tarsi meilė iš pirmo žvilgsnio - miestas man labai patiko. Nors Kaunas, Vilnius galbūt gali pasigirti prašmatnesniais statiniais, Jonava man pasirodė labai jaukus, savitas ir draugiškas miestas su saulėtais ir besišypsančiais žmonėmis“, – gražių žodžių negailėjo moteris.

Jautė baimę

Anuomet išvykdama atgal į Ukrainą Oksana neabejojo, kad sugrįš pas vyrą 2022-ųjų vasarą. Visgi, prasidėjęs karas privertė iš esmės keisti visus planus.

„Mes gyvenome 16-ikos aukštų daugiabutyje, 11-ame aukšte. Šalia namo buvo karinė įstaiga. Kai viskas prasidėjo, girdėjome sprogimus miesto pakraščiuose, bet su kiekviena diena sprogimai artėjo. Jie priartėjo taip, kad jautėme kaip dreba langai. 

Mūsų rūsiai nebuvo pritaikyti gyvenimui, neturėjome galimybės slėptis juose, o metro jau buvo pilni žmonių. 
Slėgė ne tik mirties baimė, bet ir atsakomybė už kartu gyvenantį sūnėną. Kai vyras sužinojo, kad Ukrainoje apšaudomi ne tik kariniai daliniai, bet ir civiliai žmonės, jų namai, jis paragino greičiau atvykti.

Supratau, kad aš Ukrainai reikalinga gyva, o ne mirusi. Galiausiai nusprendžiau vykti į Lietuvą“, – pasakojo O. Mentkevič.

Zujo naikintuvai

Matydama, kad padangėje nepaliauja skraidyti naikintuvai, moteris nusprendė, kad kviestis taksi ar važiuoti automobiliu traukinių stoties link, iš kur planuojama pajudėti iki pasienio – per daug pavojinga. Todėl ji, nešina savo šuniu, kartu su sūnėnu ėjo pėsčiomis mažiau matomomis vietomis. 

Atvykę į stotį jie pamatė daugybę žmonių: skaičiuojama, jog tada savo kelionės laukė apie 6000 ukrainiečių.

„Nežinojome ar mes pateksime į traukinį. Stotyje budėjo pareigūnai, kurie į jį pirmiausiai įleido vaikus su mamomis, pagyvenusius žmones, bet, laimei, vietos pakako ir mums“, – kalbėjo O. Mentkevič.

Glaudėsi prie grindų

Vieno vagono kupė vienu metu važiavo 14 žmonių. Anot Oksanos, nuo karo bėgantys asmenys bandė sutilpti visur kur tik buvo galima rasti bent mažą plotelį erdvės.

Pati O. Mentkevič su sūnėnu glaudėsi antrajame traukinio lovų aukšte, kuris buvo pritaikytas miegojimui, tačiau žmonės bandė surasti sau vietos net ir daiktams skirtose lentynose.

„Buvo labai baisių akimirkų: važiuojant Kijevo teritorijoje buvo apšaudomas traukinys, girdėjome kaip kulkos atsitrenkia į geležinkelio vėžes, traukinio konstrukcijas. Tada visi keleiviai labai išsigąsdavo ir tiesiog suguldavo ant žemės, melsdavosi. 

Išvažiavus iš Kijevo, šūviai aprimo. Nors erdvės ir oro tikrai trūko, žmonės vis tiek lengviau atsikvėpė. Kelionė truko 22 valandas“, - pasakojo O. Mentkevič. 

Į širdį įsirėžęs vaizdas

Atvykusi į Lvovo miestą moteris sutiko pažįstamų, kurie turėjo ryšį su pagalbą žmonėms teikiančia „Carito" organizacija.

„Sukontaktavę su jais gavome galimybę pavalgyti, pamiegoti ir pailsėti, o vėliau sėsti į specialų, skiriamuosius ženklus ir švyturėlius turintį automobilį, kuris nuvežė iki pasienio.

Reikia pripažinti, kad gerai dėl to nesijaučiau. Buvo labai skaudu matyti, kad 8 kilometrų ilgio žmonių eilė bandė pasiekti sieną pėsčiomis. Buvo labai baisu ir liūdna“, – sunkiai nuslėpdama emocijas kalbėjo O. Mentkevič ir pridurdama, kad pasienyje jos jau laukė vyras, kuris atvyko jam darbovietės suteiktu automobiliu. 

Džiaugiasi sulaukusi pagalbos

Kadangi moteris pernai buvo apsilankiusi Jonavos turizmo ir informavimo centre, ji netrukus susisiekė su jau pažįstamomis specialistėmis. Pastarosios, kaip sako pati O. Mentkevič, padėjo ir susirasti darbą, ir įgyvendinti sumanymus, nukreiptus į pagalbą kitiems ukrainiečiams.

Oksana dalyvavo ir Jonavos krašto muziejuje vykusiame renginyje, kurio metu marginti margučiai. Nuotraukoje - kadras iš jo.

„Esu be galo dėkinga Jonavos turizmo ir informavimo centro vadovei Vijolei Šadauskienei. Ji supažindino mane su Socialinių paslaugų centro darbuotojomis. Jos sutiko mane labai draugiškai, šiltai, viską aprodė. Čia buvo išgirstas ir mano noras dirbti. Dėl to galiu pasidžiaugti, kad dabar dirbu ne bet kokį, o mylimą darbą: padedu užsieniečiams. 

Aš čia atvykau jau turėdama kur gyventi, mano situacija nėra tokia sudėtinga kaip kitų. Todėl aš jaučiu, kad galiu ir noriu padėti jiems. Dirbdama savo darbą tai ir bandau daryti. 

Kiekvieną ketvirtadienį mes kartu su kitais užsieniečiais renkamės ir aptariam visas iškylančias problemas, kurios tikrai skirtingos – medicina, vaikų mokslai ar kiti rūpesčiai.

Manau, kad ukrainiečiams suteikta galimybė susiburti tikrai labai naudinga. Kartu mokysimės ir lietuvių kalbos – vyks pamokėlės. Galiu pasakyti, kad Socialinių paslaugų centre jiems suteikiama visokeriopa pagalba“, – kalbėjo O. Mentkevič.  

Nuo flamenko iki žygių

Prisidėti prie karo pabėgėlių emocinės būsenos gerinimo Oksana nusprendė prisimindama Ukrainoje pamėgtą hobį.

„Organizuodavau flamenko šokių pamokas neprofesionalams. Pagalvojau, kodėl nepadarius to ir Jonavoje? Flamenko – smagus, greitas ir saulėtas šokis, padedantis nuimti stresą, kuris šiuo metu labai slegia žmones. Jis taip pat gali padėti atpalaiduoti nugarą, pagerinti laikyseną.

Džiaugiuosi, kad vos prasitarus apie savo ketinimus jau minėtame Jonavos turizmo ir informavimo centre, greitai buvau nuvesta į šio miesto kultūros centrą, kurio vadovas man geranoriškai ir nemokai skyrė erdvę.

Galima pasidžiaugti, kad į pirmąją šokių pamoką atėjo 10 žmonių. Tarp jų – ir lietuviai, ir ukrainiečiai“, – šypsodamasi kalbėjo moteris.

Be flamenko O. Mentkevič kvietė žmones ir į pažintinį žygį po Jonavą, kuris buvo vedamas ukrainiečių kalba. 

Nuotraukoje - žygio akimirkos

Ryšys su namais

Pasiteiravus, kurie objektai Jonavoje labiausiai patinka pačiai Oksanai, moteris pamini Šv. Jokūbo bažnyčios bokštus, tačiau daugiausia gražių žodžių skiria ne kam kitam, o Neries upei. 

„Pasiimu arbatos puodelį, atsisėdu prieš upę ir medituoju: taip ramu, paukšteliai čiulba, o ir koks gandras praskrenda. Gandrai man labai primena namus, nes jų yra ir Ukrainoje.

Tiesa, kai vieną kartą važiavau su taksistu, jis man papasakojo, kad jūs turite ir poetę, kuri pasivadino Salomėjos Neries pseudonimu. Pradėjau domėtis ja. Radau kelis eilėraščius išverstus į ukrainiečių kalbą.

Nors mačiau, kad jos biografija vertinama prieštaringai, S. Neries eilės man labai patiko. Aš meno žmogus, filologė, tad negalėjau neatkreipti dėmesio į eilėraščių melodingumą, prasmę", – kalbėjo moteris čia pat pacituodama ir keletą minėtos poetės eilėraščio eilučių.

Nuotraukoje - žygio akimirkos

Namai - ir ten, ir čia

Ar Oksana įsivaizduoja, kad Jonava galėtų tapti jos nuolatiniais namais? 

„Atsakysiu filosofiškai – namai ten, kur tavo meilė. Ukrainoje, mieste, kuriame šiuo metu yra rusų kontrolė, yra likę mano tėvai, sesuo. 

Kai naujienos keičiasi kiekvieną dieną, aš nežinau kaip viskas gali pasisukti, bet dabar mano namai ir čia, ir Ukrainoje“, – pokalbio pabaigoje sakė O. Mentkevič. 

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė