Dirbtinis intelektas (DI) vis sparčiau skverbiasi į įvairias verslo ir viešojo sektoriaus sritis, ne išimtis ir teisė. Nuo sutarčių analizės iki teismo sprendimų prognozavimo – DI įrankiai žada didesnį efektyvumą, greitį ir mažesnes klaidų rizikas. Tačiau šie pažadai kartu kelia ir rimtų klausimų: ar galima DI sprendimais pasitikėti tiek pat, kiek žmogaus? Ką reiškia teisinė atsakomybė, kai sprendimą lemia algoritmas, o ne teisės specialistas? Plačiau ne tik apie DI teikiamas galimybes teisinėje praktikoje, bet ir apie rizikas, kurios neturėtų būti nuvertintos, – šiame straipsnyje.

Dirbtinis intelektas ir verslo teisė: nauji įrankiai – nauji klausimai

DI technologijos vis dažniau pasitelkiamos teisiniame darbe, ypač dokumentų analizėje, sutarčių peržiūroje ar ginčų sprendimų prognozavime. Verslo teisėje tai padeda sutaupyti laiko ir sumažinti klaidų tikimybę, atliekant pasikartojančias užduotis, tokias kaip dokumentų analizė ar sutarčių peržiūra. Tačiau kartu didėja ir poreikis specialistų, kurie gebėtų kritiškai vertinti DI siūlomus rezultatus.

Teisininkų praktika keičiasi, todėl įmonės, norinčios integruoti DI sprendimus, turėtų dirbti su ekspertais, kurie ne tik išmano technologijas, bet ir geba įvertinti jų teisines pasekmes. Tokią kompetenciją gali užtikrinti tik patikima advokatų kontora verslui, turinti žinių tiek verslo teisėje, tiek duomenų apsaugos ir sutarčių srityse.

Kokias rizikas kelia DI taikymas teisinėje sistemoje?

Didžiausias pavojus – per didelis pasitikėjimas algoritmų objektyvumu. Nors DI veikia remdamasis dideliais duomenų kiekiais, tai nereiškia, kad jo sprendimai visada yra nešališki ar teisingi. Priešingai – algoritmuose gali būti užprogramuotas sisteminis šališkumas, atsiradęs iš mokymosi duomenų, o tai gali lemti diskriminacinius ar neteisingus sprendimus.

Kita rizika – atsakomybės ribos. Kas atsako, jei DI sprendimas pakenkia kliento interesams? Ar tai bus paslaugą teikianti technologijų įmonė, ar ją pasitelkęs asmuo? Šie klausimai  gali sukelti teisinius ginčus ir precedento neturinčias situacijas.

Taip pat būtina atsižvelgti į duomenų apsaugą – teisės sektoriuje tvarkomi itin jautrūs duomenys, todėl bet kokia technologija turi būti atidžiai įvertinta pagal BDAR reikalavimus.

Kaip teisininkams išlikti aktualiems DI eroje?

DI nesunaikina teisininko vaidmens – jis jį transformuoja. Teisininkai turi tapti ne tik taisyklių aiškintojais, bet ir DI vertintojais, gebančiais suprasti technologijų prigimtį bei pasekmes. Naujasis profesionalo vaidmuo – tai gebėjimas sujungti teisės principus su technologiniu supratimu.

Tiek teisinių paslaugų teikėjai, tiek klientai turės prisitaikyti prie naujos realybės, kurioje DI taps įprastu įrankiu, bet ne nepajudinama autoriteto figūra.

Teisė – tai ne tik taisyklės, bet ir vertybės, atsakomybė bei žmogiškas sprendimas. Todėl verta susimąstyti: ar visus sprendimus galime perleisti algoritmui, kuris neturi sąžinės, empatijos ar moralės kompaso? Galbūt DI gali būti puikus pagalbininkas, bet teisingumo vykdymas turėtų likti žmogaus rankose.