- Kada gimė meilė fotografijai ir kada pirmą kartą paėmėt į rankas fotoaparatą? 

- Ko gero, pirmą kartą nuo vaikystės. Dar tie vadinamieji ,,muiliniai”  būdavo maži fotoaparatai su juostelėmis. Juosteles nešdavome ryškinti, kažkur tai gaudavosi apie 24 kadrai. Tu juos, aišku, tausodavai, daugiau gal išlaukdavai tinkamo kadro. Paskui, žinoma, įsigijau skaitmeninį. Fotografuoti norėjau jau seniai. Taip gyvenime aplinkybės viską sudėstė, kad teko išeiti iš darbo, o dirbau prekybos centre pardavėja. Nors tas darbas taip pat buvo mielas, nes daug bendravimo su žmonėmis. Taip pat kaip ir klientai, tai va bendravimas man labai patinka. Nuėjau mokytis fotografijos. Tai pirmiausia buvo siunčiami kursai iš darbo biržos, pas dėstytoją Joną Danilevičių. Dar prieš tai, tiesa, bedirbant, laisvu laiku važinėdavau į Kauną pas dėstytoją Saulių Černevičių. Ten būdavo užsiėmimai kiekvieną trečiadienį. Taip pat buvo be galo įdomu, nes bendravau, susipažinau su kitais kolegomis. Tada baigiau biržos siųstus kursus ir taip po truputį pradėjau fotografuoti. 

- Tai fotografija yra Jūsų pagrindinis darbas? 

- Dabar jau skaitosi kaip ir pagrindinis darbas.  

- Ar priskirtumėte save konkrečiai sričiai? Ar jūs fotografuojate viską – ir šventes, ir asmenines fotosesijas?  

- Taip. Ir tai nėra gerai. Bent jau kiek iš dėstytojų pusės – reikėtų  atsirinkti vieną sferą kažkokią. Tarkim, vestuvės, ar krikštynos, ar portretinės fotosesijos. Bet kadangi man patinka iš tikrųjų viskas: ir su vaikučiais bendrauti, ir jaunųjų visos nuotaikos, atmosfera, pagauti pačius gražiausius kadrus, akimirkas. Labai smagu, kai žmonės džiaugiasi tomis įamžintomis akimirkomis. Tai niekaip negaliu atsirinkti, būtent kuri sfera man labiausiai patiktų. Todėl tuo pačiu ir turiu studiją, kurią nuomojuosi, o studijoje taip pat galima daryti asmenines fotosesijas, Kalėdinių labai daug būna fotosesijų. Tai irgi patinka, nes vėlgi tu kuri, galvoji, dėliojiesi aplinką, vis keiti kiekvienais metais kažką tai kito. Tai dar kol kas, jau kiek metų fotografuoju, kažko vieno konkrečiai niekaip negaliu atsirinkti. O iš tikrųjų, man labiausiai patinka fotografuoti gamtą ir gyvūnus. 

- Jūsų profilyje galima pamatyti labai daug gražių gamtos nuotraukų. Įdomu, kiek laiko užtrunka pagauti tokį švarų, gražų kadrą? 

- Švarus, gražus kadras tai gal dažniausiai priklauso vis dėlto nuo apšvietimo. Geriausias gamtoje apšvietimas būna rytinis, arba vakarinis, vadinama auksinė valanda - saulei leidžiantis. Taip pat ir su žmonėmis, tada tikrai būna gražiausi kadrai, negu vidurdienį, kai krenta šešėliai po akim nuo aštrios saulutės ir panašiai. Bet tą kadrą pagauti, tai paprasčiausiai tiesiog pasiseka. Įsivaizduok, vaikštai sau gamtoje, gi netupės lapė ir nelauks, kol tu ateisi. Tiesiog eini, tada jau greitai bandai ,,pyškint”, kaip sakant, fotografuoti, ir jau paskui tik grįžus namo matai galutinį rezultatą - pavyko ar ne. 

- Kokios, sakytumėt, savybės yra svarbiausios fotografavimo srityje? Ar užtenka tik kursų ir žmogus gali būti geras fotografas? 

- Manau svarbiausia – bendravimas su žmonėmis. Vis dėlto, galvoju, kad tai svarbiausia. Jeigu tu fotosesijos metu moki šiltai bendrauti su žmonėmis, tada gal netgi jie ir atleistų kokią nors mažą klaidelę. Fotografu gali būti kiekvienas, bet pritraukti klientus, sudominti ir dirbti šioje srityje – tik turintys pašaukimą ir begalinį norą. Kaip ir kiekvienoje profesijoje, jeigu tu labai norėsi, tai tikrai gali. Bet bent jau kažkokius tai pagrindus galima turėti - kaip lygus horizontas, kaip nuotraukos apkarpymas, nebūtini kažkokie dideli mokslai. Ypač dabar jaunimas  tikrai ,,YouTube” ar kažkur kitur gali rasti tos informacijos begalę, netgi tose pačiose knygose.  

- Kalbant apie technologijas, jos vis labiau plečiasi ir telefonų kamerų raiška gerėja. Ar manote, kad dėl to galėtų kažkada sumažėti fotografų paklausa?  

- Žinoki,  gal kažkiek ir mažėja, galiu pasakyti. Tikrai tokias asmenines fotosesijas dauguma jau pasidaro ir su telefonu. Bet visgi krikštynoms, vestuvėms daugiau žmonės yra linkę samdytis profesionalų fotografą. Paprasčiau, negu patiems vargti, ar kažkas nufotografavo tą akimirką, ar ne. Bet yra netgi tekę ir taip krikštynas fotografuoti, kad aš fotografavau su fotoaparatu, o kitas žmogus su telefonu. Pafotografavo, pafilmavo, būna ir taip. 

- Jūs mėgstate fotografuoti, o ar pati mėgstate pabūti modeliu ir kaip dažnai? 

- Anksčiau tai  labai mėgdavau, prieš nežinau kiek čia tų metų, ypač jaunystėje, tai tik kvieskit mane. Dar ir svajojau būti modeliu. O dabar jau nelabai iš tikrųjų. Tiesiog, gal jau šiek tiek vyresnė jaučiuosi, tai labai retai.  

- Ar turite išsikėlusi dar kažkokių tikslų, svajonių, ar pasiekimų susijusių su fotografija? 

- Kas liečia gamtą ir gyvūnus – kuo daugiau retesnių ir įdomesnių kadrų. O mano srityje man labiausiai visą laiką buvo ir yra svarbu, kad pas mane ateitų mano klientai. Tie, kuriems patinka būtent mano  fotografijos braižas ir kad jie būtų laimingi, patenkinti gautu rezultatu, nuotraukomis, emocijomis. Kol visa tai yra, man kažin ko daugiau tikrai ir nereikia, bet, žinoma, stengiuosi. Mokausi, jeigu kažkas naujesnio, ypač dabar, su dirbtiniu intelektu. Nors tai ir nėra man visiškai priimtina, jeigu ten iškraipytų visiškai žmogaus veidą, kūną. Bet dirbtinis intelektas šiek tiek ir padeda, kas liečia spalvas, lengviau daryti kažkokias korekcijas. Tai bandau šitoje srityje šiek tiek daugiau tobulintis. O jei būna kokie įdomesni kursai, tai būtinai stengiuosi, nes viskas žengia į priekį ir jeigu toje pačioje vietoje stovėsi, kaip ir toje pačioje studijoje – jeigu kiekvienais metais Kalėdoms tos pačios sienos, tai bent jau tie patys klientai tikrai neateis, nes sakys: ,,Mes buvom jau, čia tas pats”. Džiaugiuosi, kad  yra tų pačių klientų ir kad vis ateina nauji. Kol kas esu tikrai patenkinta ir laiminga dirbdama šį darbą, o vėliau bus matyti, bet fotoaparatas manau tikrai išliks - gamtai ir gyvūnams. Gamta visada išliks mano šaltinis - energijos, grožio  ir meilės. 

- Ačiū už pokalbį. 

Teksto autorė Miglė Sadauskaitė