Laikmetis, kuriuo rajono savivaldybės administracijai, t.y. visai rajono ūkinei, finansinei, ekonominei veiklai vadovavo rajono valdytojas Vincentas Pranevičius, buvo kupinas tikrų iššūkių: griuvo dešimtmečius egzistavusi santvarka ir valdymo forma, o naujosios rajono valdymo struktūros - savivaldos  - sukūrimo atsakomybė  pagrindinai gulė ant jo pečių.  Tai laikmetis, kuris pasižymėjo nestabilumu, įstatymų ir poįstatyminių aktų nebuvimu. Tai laikmetis, kai laisvos nepriklausomos valstybės keliu pasukusią šalį bandė užsmaugti ekonominės ir finansinės blokados.
 
Reikia prisiminti, kad pirmasis rajono valdytojas, Jo garbei, turėjo didelę gyvenimo ir darbinę patirtį, be to, išskirtinius asmeninius ypatumus. Buvo santūrus, dalykiškas, niekada neprarandantis savitvardos, išskirtinai demokratiškas vadovas.
 
Praktiškai savivaldos darbą reikėjo pradėti nuo nulio. Teko lankytis kituose rajonuose, kur jau buvo suformuota rajono administracija, nes mūsų rajono rinkėjai vangiai, per keletą etapų, rinko rajono Tarybą (deputatus). Pasisemiant patirties, neskubant buvo suformuota rajoną valdanti administracija. Valdytojas savo pavaduotojais norėjo matyti Gintautą  Bruką, Egidijų Sinkevičių, Juozą Latožą. Visi jie buvo parinkti ne pagal pažintis arba draugystę, o pagal kompetenciją ir, žinoma, neapvylė nei valdytojo, nei rajono žmonių. Tuo laikotarpiu kompetencija ir atsakomybė buvo svarbiausiais faktoriais užimant atsakingas pareigas.
 
Demokratijos įteisinimas rajono valdyme buvo patariamasis organas  - Valdyba, į kurios sudėtį įėjo taip pat garbingi žmonės: gamybinio susivienijimo "Azotas" direktorius personalui Liudvikas Kaminskas, Jonavos baldų direktorius Jonas Petrauskas, rajono prokuroras Algimantas Valantinas, policijos vadovas Jonas Indriūnas. Dalyvaudavau ir  aš kaip rajono Tarybos pirmininkas. Valdybai vadovavo valdytojas Vincentas Pranevičius.
 
Šis  kolegialus kompetentingų žmonių savivaldybėje veikiantis organas turėjo milžinišką praktinę reikšmę, nes vadovautis praktinėje veikloje reikėjo vis dar tarybinės santvarkos įstatymais, jau Nepriklausomos valstybės Seimo priimtais įstatymais, Vyriausybės poįstatyminiais aktais ir labai dažnai - intuicija. Rajono valdytojo Vincento Pranevičiaus santūrumas ir valdymo kvalifikacija šioje situacijoje buvo nepamainoma.
 
Nereikia užmiršti, kad politinė, ekonominė, psichologinė situacija buvo labai įtempta. Pirmas ir pagrindinis klausimas buvo: kas - ką. Atakos iš Maskvos rėmėjų nebuvo nutraukiamos nei dieną, nei naktį. Jos turėjo sutelkti jaunos valstybės vadovus kolektyviai priešintis. Deja, taip nebuvo. 
Nevienareikšmiška padėtis buvo ir rajone. "Jedinstvininkai"  vis "judino" Ruklos kariškius išvaikyti rajono Tarybą ir administraciją, o jos vadovus suimti.
 
Rajono Taryboje neadekvataus asmens vadovaujama deputatų grupė visais įmanomais būdais trukdė priimti tinkamus rajono žmonėms sprendimus. Net tokius nekaltus, kaip pvz., rajono vardą garsinusiam mėgėjų teatrui Savivaldybės teatro statuso suteikimas, pastato perdavimas Teismui ir t.t. Valdytojas, jo pavaduotojai, administracijos darbuotojai  kentė šių asmenų ir neoficialaus jų vadovo patyčias ir užgauliojimus. Tik rajono valdytojo Vincento Pranevičiaus tolerancijos ir kompromisų paieškos dėka išvengdavome rimtų konfliktų.
 
Nemažą asmeninį  indėlį rajono valdytojas Vincentas Pranevičius įdėjo ir į santykius su Rukloje dislokuotos svetimos armijos penkiolikos tūkstančių oro desantinės divizijos vadovybe. Tai turėjo didelę reikšmę rajono gyventojų psichologiniam klimatui bei rajono teritorijos stabilumui.
Ekonominė šalies ir rajono padėtis vis blogėjo. Rusijos ekonominė blokada, neapgalvotas, skubotas sprendimas privatizuoti pramonę, net juokinga, pradedant nuo tualeto ir pirčių, neinventorizavus  turtą, sunaikinti kolūkinį žemės ūkį, sudarė galimybes vogti, plėšti, draskyti  ir naikinti jį. Tai buvo viešai pateikta kaip ekonomikos liberalizacija panaudojant šoko terapiją.
Trūko pinigų išmokėti atlyginimus biudžetininkams. Apie investicijas į infrastruktūrą net minties nebuvo. Mokytojai paskelbė streiką dėl mažų atlyginimų, nors patikrinus keliose mokyklose atlyginimų lygį, pasirodė, kad jis gerokai didesnis nei kituose rajonuose, jau nekalbant apie kitas organizacijas.. Gėda, bet šį nevykusį streiką suruošė rajono  deputatas.
 
Pastoviai savivaldybės salėje vyko gyventojų susirinkimai su įvairiais reikalavimais. Vieni reikalavo tuoj pat grąžinti žemę, nors nebuvo nei įstatymų, nei jie turėjo atitinkamus nuosavybės dokumentus. Prisikūrė aibė visuomeninių organizacijų, kurios reikalavo jiems ir tik jiems papildomų talonų cukrui ir kitoms deficitinėms prekėms. O deficitas buvo viskas. Tiek rajono valdytojui, tiek ir jo komandai buvo "karšta". Kai kurie tautiečiai, pajutę laisvę ir savaip ją supratę, kojom atidarinėjo savivaldybės duris, demonstratyviai trypdami atkurtos Nepriklausomos valstybės demokratijos ir laisvės idealus. Aukštai pakėlė galvą įvairaus plauko nusikaltėliai.
Čia tik keli aspektai, kokiomis sąlygomis teko dirbti rajono valdytojui Vincentui Pranevičiui, kuris garbingai išlaikė laikmečio išbandymus ir įdėjo reikšmingą indėlį į mūsų valstybės kūrimo pradžią ne tik dirbdamas minėtomis ypatingomis sąlygomis Jonavos rajono valdytojo pareigose, bet ir Seime, o po to, nesiverždamas prilipti prie Seimo nario kėdės, sėkmingai ir nuoširdžiai darbavosi UAB "Agrochema".
 
Šviesus ir garbus šio kilnaus žmogaus atminimas liks kartu su mumis, o jo kompetencija, ištvermė, kantrumas, tolerancija kitaip mąstančiam, siūlančiam alternatyvius sprendimus, turėtų būti pavyzdžiu.
 
 
Edmundas Gedvila, 1990-1995 m. Jonavos rajono Tarybos pirmininkas