Lietuvoje šiuo metu 158 žmonės aktyviai laukia organų transplantacijos – 65 iš jų laukia inksto transplantacijos. Ši operacija yra atliekama ūminiu arba lėtiniu inkstų nepakankamumu sergantiems pacientams, kuriems yra reikalingos dializės procedūros.

 

Dializė – tai dirbtinis kraujo valymo būdas, kuomet pačio žmogaus inkstai to padaryti negali. Ją atlikti sergantis žmogus turi 3–4 kartus per savaitę, viena dializės procedūra užtrunka apie 3–4 valandas. Vienintele išeitimi sugrįžti į įprastą gyvenimą šiuo atveju tampa inksto transplantacija.

 

Vidutiniškai inksto transplantacijos Lietuvoje recipientai laukia apie 2,5–3 m. Praėjusiais metais iš viso buvo atliktos 102 inkstų transplantacijos, iš jų 98 – iš mirusio donoro.

 

Inkstų transplantacija yra išskirtinė tuo, kad Lietuvoje ji gali būti atliekama ir iš gyvo donoro. Praėjusiais metais tokių inksto persodinimo operacijų buvo atlikta aštuonios, šiais metais – jau dvejos.

 

„Donorystė – tai kilnus poelgis, suteikiantis šansą naujam gyvenimui. Nors mirusio žmogaus donorystė gavus ilgai lauktą organą yra didelis džiaugsmas, tačiau tai yra ir liūdesys praradus artimąjį. Gyvos donorystės atveju galima kartu džiaugtis padovanota galimybe sugrįžti į įprastą gyvenimą. Ne visi laukiantys inksto transplantacijos pasikalba su savo artimaisiais apie tokią galimybę, todėl labai svarbu plačiau skleisti šią žinią, kad būtų išsklaidytos galimos dvejonės“, – teigia VUL Santaros klinikų gydytoja nefrologė Alvita Vickienė.

 

Gyvosios donorystės pradžia

 

Pirmoji gyvo donoro inksto transplantacija Lietuvoje buvo atlikta 1974 metų balandžio 25 dieną. Ją atliko transplantologijos pradininkas Vytautas Antanas Kleiza. Nuo to laiko Lietuvoje jau yra atlikta virš 300 gyvo donoro inkstų transplantacijų.

 

Tuo tarpu pasaulyje pirmoji sėkminga inkstų transplantacija iš gyvo donoro buvo atlikta 1954 m. Bostone (JAV). Donoras ir recipientas buvo 23 metų identiški dvyniai. Vienam iš jų grėsė mirtis nuo greitai progresuojančio glomerulonefrito, kuris ilgainiui išsivysto į lėtinį inkstų nepakankamumą.

 

Rašytinėje istorijoje tai pirmoji sėkminga inksto transplantacija pasaulyje iš gyvo donoro – transplantuotas inkstas veikė ilgiau nei 6 mėnesius.

 

Pasaulyje – skirtinga praktika

 

Tarptautinio organų donavimo ir transplantacijos registro duomenimis Lietuvoje yra atliekamos 3,9 gyvo donoro transplantacijos 1 mln. gyventojų per metus. Tuo tarpu kitose šalyse šis skaičius yra didesnis: Turkijoje – 52, Švedijoje – 15, Danijoje – 13,4, Vokietijoje – 8,2, Ispanijoje – 6,9.

 

Žinoma, skiriasi ne tik gyvosios donorystės statistika, bet taip pat ir įstatymai. Lietuvoje Organų donorystę įteisina Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas. Jo pagrindu, inkstas iš gyvo donoro gali būti transplantuotas tik donoro tėvams, seneliams, broliams, seserims, dėdėms, tetoms, pusbroliams, pusseserėms arba sutuoktiniams.

 

„Šiuo metu VULSK sėkmingai atliekamos gyvo donoro inkstų transplantacijos, dalinamasi chirurgine patirtimi ir pooperacine šių pacientų priežiūra su kitų šalių transplantologais. Šia tema vyksta nuolatinis visuomenės švietimas ir personalo tobulinimasis“- patvirtino Santaros klinikų Organų Transplantacijos koordinavimo centro vadovė med.m.dr. Aistė Kielaitė-Gulla.

 

Lietuvoje yra įteisinta ir porinė gyvoji donorystė – tai dviejų porų pasikeitimas donoriniais organais, kai vienos tarpusavyje nesuderinamos poros, susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu, donoro organas tinka kitos tarpusavyje nesuderinamos poros, susijusios santuokiniu ar artimos giminystės ryšiu, recipientui, o antrosios poros donoro organas tinka pirmosios poros recipientui.

 

Tuo tarpu Olandijoje, turinčioje 16,7 mln. gyventojų, transplantacijos iš gyvų donorų net viršija transplantacijų skaičių iš mirusių donorų. Be to, šioje šalyje gyvaisiais inkstų donorais gali būti ne tik giminaičiai ar sutuoktiniai, bet ir draugai. Taip pat čia įmanoma inkstą padovanoti anonimiškai.

 

Nors Lietuvoje yra atliekamos tik gyvosios inksto persodinimo operacijos, kitose šalyse yra atliekamos ir dalies kepenų ar vieno plaučio gyvosios transplantacijos.

 

Pažengusi medicina suteikia daugiau galimybių

 

Gyvoji donorystė yra ilgo pasiruošimo reikalaujantis procesas. Atsiradus giminaičiui, kuris nori padovanoti savo inkstą sergančiajam, pirmiausia svarbu įsitikinti, kad abu donoro inkstai tikrai veikia gerai. Taip yra užtikrinama ne tik donoro, bet ir recipiento sveikata.

 

Vėliau labai svarbu nuodugniai ištirti ir tai, ar inkstas tiks recipientui. Anksčiau gyvoji donorystė buvo įmanoma tik tada, jei tiek donoro, tiek recipiento kraujo grupės sutampa, tačiau, pažengus medicinai, dabar įmanoma atlikti sėkmingas transplantacijas ir tarp žmonių su skirtingomis kraujo grupėmis. Tokiu atveju reikalingas kiek detalesnis pasiruošimas.

 

2010 metais VUL Santaros klinikos pirmą kartą Lietuvoje ir Rytų Europoje atliko inksto transplantaciją iš nesuderinamos kraujo grupės. Nuo to laiko yra atlikta jau 18 tokių inkstų transplantacijų. 2015 metais VUL Santaros klinikos pradėjo ir gyvo donoro laparoskopines nefrektomijas, t. y. taikomas minimaliai invazinis būdas.

 

„Esame sukaupę beveik 50 metų patirtį gyvos donorystės srityje, todėl galime drąsiai sakyti, kad mokame rūpintis ne tik recipientais, bet ir donorais po gyvos inksto donorystės. Šiuo metu donoro inkstas išimamas laparoskopiškai, todėl operacijos rizika minimali, atsistatymas trunka tik kelias dienas, o recipientui suteikiama nauda yra didžiulė, pagerėja jo gyvenimo kokybė ir išgyvenamumas“, – teigia Santaros klinikų nefrologijos centro vadovas, gydytojas nefrologas Marius Miglinas.

 

Kelias iki donorystės

 

Lietuvoje inkstą dovanoti galima tik savo sergančiam artimajam, norint tai padaryti pirmiausia reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris atliks bendrą kraujo, šlapimo tyrimą ir nustatys kraujo grupę.

 

Šeimos gydytojas taip pat turėtų išduoti siuntimą ir nukreipti donorą į transplantacijos paslaugas teikiančią gydymo įstaigą, pas gydytoją nefrologą.

 

Donoras kartu su siuntimu privalo pateikti ir tapatybę bei giminystės arba santuokinį ryšį su recipientu patvirtinančius dokumentus bei jų kopijas, kurios bus saugomos asmens ligos istorijoje.

 

Vėliau yra atliekami įvairūs suderinamumo ir kiti tyrimai, kurie užtikrina tiek donoro, tiek recipiento sveikatą.

NTB inf.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: