Homofobija, patyčios, diskriminacija – sąvokos, kurios neretai lydi viena kitą. Jos gerai pažįstamos ir jonavietei Violetai Tamelytei – mergina, remdamasi asmenine patirtimi bei sukauptomis žiniomis, savanorišku pagrindu konsultuoja patyčias patiriančius jaunuolius nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL platformoje. Pastarojoje nuolat sulaukiami besikreipiančių asmenų klausimai neleidžia abejoti – su sunkumais susiduria ne tik seksualinėms mažumoms priklausantys asmenys, bet ir jų artimieji. Tačiau Violeta neskuba teisti tų, kurie piktinasi, o kartais net ir atvirai bjaurisi, LGBT bendruomenės nariais: merginos žodžiais tariant, tokie žmonės kartais net nesupranta, kad jų požiūris yra grįstas ne asmeninėmis vertybėmis, o aplinkos primestomis klišėmis.


Interpretuoja savaip


Į interviu Violeta ateina veidą prisidengusi apsaugine kauke, kurią puošia vaivorykštės spalvomis nudažytas širdies simbolis. Tokia spalvų gama Lietuvoje neretai siejama su LGBT bendruomenės vėliava. Mergina neslepia, kad yra homoseksuali, tačiau tokia kaukė jos rankose atsidūrė visai ne dėl to.


,,Parsivežiau ją iš Didžiosios Britanijos. Ten vaivorykštės spalvom nudažytos širdelės simbolis suprantamas kaip padėkos ženklas medikams, kovojantiems su „Covid-19“.


Nors mano pažįstami į šią kaukę visiškai nereagavo, gatvėje, parduotuvėse sutikti praeiviai, tiesą sakant, neretai pradeda spoksoti teisiančiu žvilgsniu. Svarstau, kad todėl, jog jie tą vaivorykštę interpretuoja savaip bei priima kaip akibrokštą jų stereotipams“, – pasakojo Violeta, pridurdama, kad aplink stereotipus ir sukasi dauguma LGBT bendruomenės išgyvenamų iššūkių.


Per savo patirtį


LGL platforma, kurioje savanoriauja jonavietė, sukurta siekiant konsultuoti jaunuolius ir vaikus, patiriančius patyčias dėl seksualinės orientacijos.


,,Prisijungti prie jos nusprendžiau visiškai atsitiktinai, kai sportuodama sporto salėje ir nusprendusi perjungti muziką mobiliajame telefone, pamačiau skelbimą apie ieškomus konsultantus. Iškart pagalvojau, kodėl man neprisijungus? Juk tai svarbu man asmeniškai, galėsiu padėti per savo patirtį...


Savanoriams buvo keliami tam tikri reikalavimai. Anksčiau savanoriavau kitose organizacijose, esu baigusi socialinio darbo studijas, tad to pakako ir buvau pakviesta prisijungti“, – kalbėjo Violeta.


Nuo patyčių iki savojo ,,aš“ paieškų


Su kokiais iššūkiais susiduria asmenys, ieškantys seksualinio identiteto, bei tie, kurie dar nėra viešai prabilę apie jį?


,,Kai tau 15 ar 17 metų ir tu visą laiką gyvenai uždarame, vidiniame burbule, kuriame kunkuliuoja visi tavo jausmai, burbulas neretai sprogsta kaip bomba. Tu nebegali neštis šito sunkumo, nori apie jį papasakoti aplinkai... Tada kyla klausimas, kaip ta aplinka priims? Kaip tu pats sugebėsi tame būti?


Patyčios, manau, yra viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduria LGBT bendruomenei priklausantys jaunuoliai. Ne kartą esu sulaukusi klausimų, ką daryti, kai iš manęs tyčiojasi mokykloje dėl homoseksualumo, nors aš viešai apie tai net nesu prabilęs?


Vidumi pažeidžiami jaunuoliai išgyvena dėl patyčių ir tada, kai pripažįsta sau, kas jie iš tikrųjų yra. Net supratę savo seksualinį identitetą, jie lyg ir turi kovoti už tai, jog galėtų tiesiog būti“, – teigė Violeta.


Sunkumus išgyvena ir artimieji


Į savanorius pagalbos neretai kreipiasi ir jų artimieji.


,,Kai jaunuolis pripažįsta arba ruošiasi viešai pripažinti sau ir kitiems, jog priklauso LGBT bendruomenei, tai paliečia ne tik jį: šalia dažniausiai yra mama, tėtis, brolis, sesė, giminaičiai, draugai... Daliai žmonių nėra sunku priimti artimąjį tokį, koks jis yra, tačiau kiti vadovaujasi standartais, kurie apsunkina tą priėmimą. Tuomet iškyla vidiniai klausimai, kiek tau svarbus yra žmogus, kuris atvirai pasisakė apie tikrąjį save? Kiek tau yra vertingas santykis su juo?


Situacijų yra įvairių, tačiau į savanorius neretai kreipiasi tėvai, kurie nori padėti šeimai susigyvent su nauja žinia, padėti savo vaikui išvengti patyčių mokykloje ir visur kitur“, – pasakojo jonavietė.


Namai – (ne)saugumo oazė


Anot Violetos, ieškant vidinės ramybės, šeimos pagalba – neįkainojama.


,,Įsivaizduok, kad tu esi nepilnametis, suvokiantis, kad tavo žinia apie seksualinę orientaciją gali stipriai priblokšti tėvus, kurių namuose gyveni. Kyla baimė, jog gali likti nesuprastas, pasmerktas ar net netekti pastogės. Nors nei vienas mano konsultuotas jaunuolis nebuvo išprašytas iš namų, žinau, kad panašių situacijų būna.


Namai turėtų būti ta vieta, kurioje tu gali pailsėti, jaustis tarsi saugiam uoste. Jei iš tavęs tyčiojasi mokykloje, kieme, o ir namie negali būti savimi, negali atvirai pripažinti to, koks esi, apie vidinę ramybę, ko gero, net neverta kalbėti.


Šeima, namai gali tapti arba labai maloniu prieglobsčiu ir saugia atrama, arba dar viena erdve, kurioje tu jautiesi prislėgtas bei atstumtas. Ir visai nesvarbu, ar kalbėsi apie LGBT ar kitas problemas...“, – teigė mergina.


Įkvepiantis pavyzdys


Nors LGL platformoje Violeta savanoriauja dar tik kelis mėnesius, jos praktikoje jau pasitaikė istorijų, kurias galima įvardyti kaip įkvepiantį pavyzdį.


,,Viena mergina apie savo homoseksualumą tėvams pranešė laišku. Kodėl? Ji žinojo, kad jeigu viską pasakys į akis ar telefonu, tėvai ,,užsiblokuos“, nieko negirdės, pradės aiškinti savo tiesas ir kils ginčas.


Ji laiške tėvų taip pat paprašė neskambinti jai, o atsakyti lygiai taip pat – raštu. Mama, kiek žinau, visgi, nusprendė skambinti, tačiau dukra nekėlė, taip išvengdama emocijos vedamo galimo konflikto.


O tėtis, nors jam tikrai buvo sunku, parašė, kad myli savo dukrą taip, kaip visada ir mylėjo. Ta žinia ,,išlaužė“ visus stereotipus, kuriais tėvas vadovavosi iki tol, tačiau tas begalinis ryšys su vaiku stipresnis. Man tai yra vienas iš gražiausių įrodymų, kad žmogus gali ,,perlipti“ per patį save, nes jam santykis su savo atžala – svarbiausias.


Mamai buvo sunkiau, nes ji pradėjo kaltinti save, kad padarė kažką ne taip augindama dukrą. Tačiau nuo tėvų veiksmų, šeimos gyvenimo vaikų seksualinė orientacija nepriklauso... Svarbu suvokti tai“, – pasakojo jonavietė.


Vaikinams – sunkiau


Violeta pastebi, kad kai kalbama apie toleranciją homoseksualiems žmonėms, vaikinai yra dažniau smerkiami nei merginos.


,,Galbūt todėl, kad rankomis susikabinusias merginas gatvėje galima pamatyti beveik kiekvieną dieną: juk sesės ar draugės net pasisveikindamos nevengia pasibučiuoti. Galbūt taip per ilgą laiką visuomenėje susiformavo tam tikros normos, kuriose moterų artumas neatrodo lyg akibrokštas“, – svarstė savanorė.


Mažesni – mažiau tolerantiški


Viešojoje erdvėje neretai galima išgirsti, kad Lietuva – homofobiška valstybė, o maži miestai – mažiau tolerantiški mažumoms, įvairovei. Paklausta apie tai, Violeta šiems teiginiams pritaria, tačiau neabejoja – viskas juda teigiama linkme.


,,Iš to, kaip aš jaučiu pasaulį, iš savo patirties galiu pasakyti, kad maži miestai nėra atviri pasaulio įvairovei, o atvirą požiūrį turintys žmonės, dažniausiai kraustosi į didelius miestus, ieškodami daugiau galimybių.


Sunkumų mažesniuose miestuose daugiau kyla todėl, kad juose yra matomas kiekvienas – kaimynai pažįsta vieni kitus, žmonės įsimena vieni kitų veidus ir pan. Visa tai sukuria aplinką, kurioje gali greičiau būti pasmerktas.


Kalbant apie Jonavą, be jos esu gyvenusi ir Kaune. Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad nors Jonava ir nėra labai mažas miestas, geriau jaučiausi Kaune, kadangi šis miestas atviresnis visomis prasmėmis.


Kita vertus, sunku nepastebėti, kad Lietuvos homofobiškumas, nors ir minimaliais žingsneliais, bet yra tirpdomas – pamažu vis garsiau kalbama apie LGBT teises, vien kiek daug reiškia faktas, jog žmonės sąmoningai į Seimą išrinko homoseksualų Seimo narį.


Apskritai, jei lyginsime su liberaliomis šalimis, Lietuva tikrai atrodys homofobiška. Tačiau ir Europoje yra valstybių, kuriose LGBT bendruomenei priklausančius asmenis iki šiol bandoma ,,pagydyti“ taikant terapijas“, – teigė jonavietė.


Veiksmai – neatsiejami nuo jausmų


Konservatyvūs asmenys neretai, lyg ir prisidengdami pseudotolerancijos šydu, akcentuoja, jog jiems nerūpi, ką vienos lyties poros veikia už uždarų durų, tačiau tuoj pat priduria, kad viešojoje erdvėje jos esą neturėtų demonstruoti savo jausmų. Ką apie tokį požiūrį mano pati Violeta? 


,,Norėčiau, kad kiekvienas paklaustų savęs, ar jam nebūtų sunku, jei jis negalėtų tiesiog prieiti ir apkabinti žmogaus, kurio, pavyzdžiui, nematė tam tikrą laiko tarpą ir pasiilgo? Tai vyksta iš jausmo, kurio negali uždaryti dėžutėje... Tai yra spontaniška. Nemanau, kad teisinga, kai kažkas privalo kontroliuoti savo veiksmus, kurie yra įkvėpti šiltų jausmų. Uždarytas dėžutėje jausmas gali tapti itin destruktyvus ir turėti neigiamas pasekmes. Tai taikytina ne tik kalbant apie artimus santykius, bet apskritai apie jausmus ir jų išraišką.


Jei jau vadovaujamės stereotipais, tai gal pagal kažkokias senas taisykles viešojoje erdvėje nereikėtų bučiuotis ir heteroseksualioms poroms? Juk, kaip daugelio močiutės pasakytų, tai – sarmata...“, – kalbėjo mergina pridurdama, kad visuomenės ribojimai verčia kentėti daugybę žmonių.


Suvaidinti gyvenimai

,,LGBT priklausančių žmonių mano aplinkoje yra daugybė – Jonavoje ir visur kitur. Tačiau dalis jų pasirenka suvaidintus gyvenimus: sukuria šeimas, įtelpančias į visuomenės propaguojamus standartus, tačiau slapčia apgaudinėja savo artimuosius ir gyvena dvigubus gyvenimus.


Dažnai sakau, kad prieš sakant kažką blogo apie LGBT, vertinga būtų labai gerai pagalvoti, ar tas, kuris sėdi šalia tavęs, kuris tavęs klausosi, kuris galbūt yra tavo dukra ar sūnus, tikrai nereprezentuoja šitos bendruomenės... Kitu atveju, tavo negatyvas iškart uždarys duris artimam ryšiui su žmogumi, kurį pats lyg ir netyčia, nesusimąstęs užgavai. Neįvertinus savo tariamų žodžių „svorio“ bei intencijos su kuria juos tari, nereiktų stebėtis, kad santykiai su kitais, ypač artimaisiais, yra sudėtingi.


Nereikėtų to nepamiršti kalbant ne tik apie LGBT, bet ir kitomis jautriomis“, – teigė jonavietė.


Ragina kelti klausimus


Ir nors mergina deda dideles pastangas tam, kad netolerancijos apraiškų paveikti jaunuoliai pasijustų geriau, ji neskuba teisti skleidžiančių negatyvą LGBT bendruomenės pusėn.


,,Aš nepateisinu to, kad žmonės kartais elgiasi bjauriai, savo veiksmais skaudina kitus, tačiau aš suprantu, kad jie turi savo priežastis, kodėl jų mąstymas yra toks ir ne kitoks ir dėl ko jie elgiasi būtent taip, kaip elgiasi.


Galbūt jie nežino, kaip kitaip jie galėtų reaguoti į viską, kas susiję su mažumomis? Galbūt jie net neieško atsakymų, galinčių jiems padėti praplėsti požiūrį? Galbūt sau nekelia klausimų, nes mano, kad jų aplinkoje LGBT asmenų nėra.


Jei žmogui yra virš 60 metų ir jam vieną dieną dukra pasako, jog yra homoseksuali, aš suprantu, kad gali kilti labai daug negatyvo. Kodėl? Sovietiniais laikais šios temos buvo visiškas tabu, homoseksualūs žmonės buvo gydomi kaip psichiniai ligoniai... Tai savaime paliko antspaudą visuomenės pasąmonėje.


Visgi, tiems, kurie galvoja, jog negalėtų toleruoti žinios apie artimo žmogaus homoseksualumą, linkėčiau pabandyti savyje paieškoti atsakymo, ar tai jiems tikrai yra nepriimtina? Jei apie tai pasipasakotų jų vaikas, ar jie tikrai atstumtų jį? Kodėl? Ar dėl to, jog patys bijo būti pasmerktais dėl įvairiausių priežasčių? O gal todėl, jog vadovaujuosi tik kitų primesta nuomone?


Jei žmogus tau pasako, kad yra homoseksualus, ar jis pats pasikeičia? Ar dingsta iki tol jo atlikti geri darbai, pasiekimai, tikslai, svajonės? Vienintelis dalykas, kuris pasikeičia yra tas, jog tu žinosi, kad šalia jo yra tos paties lyties asmuo.


Norėčiau kiekvienam palinkėti matyti patį žmogų, neklijuojant jokios etiketės“, – savo nuomonę dėstė mergina.


Akcentuoja vidinę stiprybę


Violeta neabejoja, kad vidinė stiprybė yra raktas į gyvenimą be patyčių.


,,Aš atviro, nukreipto tiesiogiai į mane, negatyvo dėl homoseksualumo nebuvau susilaukusi niekada, o jei kas paklaus, ar turiu merginą ir aš tuo metu ją turėsiu, taip ir pasakysiu. Svarstau, kad negatyvas mane aplenkia būtent dėl mano stiprybės, sugebėjimo į viską žiūrėti per pozityvumo prizmę.


Pastebiu, kad patyčių aukomis dažniausiai tampa psichologiškai pažeidžiami žmonės. Jei turėsi stiprų emocinį stuburą, tavęs nesužeis niekaip. Dėl to kiekvienas turime bandyti surasti būdą, pomėgį, kuris sustiprintų ir augintų psichologiškai. Asmeniškai man vienas iš patinkančių dalykų yra pasakos, fantastiniai filmai bei knygos. Būna, kad kiti juokiasi, jog visa tai – vaikiška, bet tu gali pasisemti daug stiprybės iš superherojų, jie padeda patikėti, kad viskas yra įmanoma.


Su patyčiomis nepakovosi... Aš visada sakau, kad tyčiojasi tie, kurie nepriima savęs ir bando savo negatyvą nukreipti į kitą tarsi kaip į taikinį. Kai tau pačiam gera su savimi, priimi bei myli save, niekada sąmoningai nežalosi kito“, – kalbėjo savanorė pridurdama, kad net ir pagalbą reikia mokėti priimti.


Kviečia apsidairyti


,,Šalia Tavęs yra bent vienas superherojus, kuris pasiruošęs Tau padėti, tik negali to padaryti, nes neleidi sau jo / jos pamatyti. Iš tiesų, šalia kiekvieno žmogaus yra bent vienas, kuris mato, jog jam reikia pagalbos, bet nieko negali padaryti tol, kol pats žmogus to nemato“, – pokalbį užbaigė savanorė.

Teksto autorė Jovita Stanevičiūtė 

Taip pat skaitykite: