Bėgimas yra meditacijos forma. Tai – kaip orgazmas, kurį norisi kartoti. Nubėgti daugiau nei 42 kilometrus reikia ne tik fizinio, tačiau ir psichologinio pasirengimo. Taip sako Jonavos bėgikai, dalyvavę tradiciniame Vilniaus maratone.
Kelios dešimtys jonaviečių sekmadienį Vilniuje bėgo skirtingus atstumus – nuo 4,2 iki 42,195 kilometro.
"Jausmas yra nepakartojamas”, - sakė jonavietis Sergejus Jefimenka, jau penktą kartą įveikęs pusmaratonį. Beveik 22 kilometrus jonavietis nubėgo per 1 val. 59 min. Tuo tarpu Antanas Žukauskas per 2.45 val. nubėgo visą maratono distanciją – kiek daugiau nei 42 kilometrus.
Maratonus skaičiuoja dešimtimis
A.Žukauskas visą maratono distanciją įveikia jau 37 kartą. 35 metų A.Žukauskas bėga nuo 16 metų, o šiuo pomėgiu jis “užsikrėtė” mokykloje. Jonavos bėgimo klubui “Maratonas” priklausantis jonavietis į treniruotes “išbėga” kelis kartus per savaitę.
“Dažniausiai bėgam keliu link Čičinų, o per vieną treniruotę nubėgam 14-15 kilometrų”, - sakė A.Žukauskas.
Nors vyras nubėgtus maratonus skaičiuoja jau dešimtimis, tačiau kiekvieną kartą, kirtus finišo liniją, užplūsta džiaugsmas. Greičiausiai visa maratono distanciją A.Žukauskas yra įveikęs per 2.33 val.
“Kartais būna, kad bėgdamas sustoji. Tai nedraudžiama. Jei negali bėgti – gali eiti, tačiau svarbiausia įtilpti į maratonui skirto laiko limitą, kuris yra maždaug penkios valandos.
Šį kartą aš visa maratoną nubėgau be sustojimų. Kiekvienas žmogus bėga pagal savo galimybes, nes greičiau, nei gali, tu tiesiog nenubėgsi. Pagaliau – bėgdamas saugai save”, - sakė A.Žukauskas.
Po bėgimo jaučiasi gerai
Vilniaus maratone dalyvęs rajono tarybos narys, šokių klubo “Bonus” vadovas Sergejus Jefimenka pasakojo, kad pusmaratonį įveikia jau penktąjį kartą.
“Kitą kartą bėgsiu jau visa maratoną. Tai – ne tik fizinis, tačiau ir psichologinis pasirengimas”, - sakė S.Jefimenka.
Pasak pašnekovo, bėgant išsiskiria vadinamasis laimės hormonas. “Jis išsiskiria maždaug po 45 minučių, arba nubėgus apie 10 kilometrų. Tai – kaip orgazmas, ir bėgti norisi vėl ir vėl”, - sakė S.Jefimenka.
Kai pirmą kartą S.Jefimenka susiruošė bėgti pusmaratotį, jam atrodė, kad tai tolygu iššokti iš lėktuvo. “Tada bėgau specialiai nesiruošęs, be ilgų treniruočių. Ir nubėgau. O dabar nubėgti tuos beveik 22 kilometrus nėra sunku. Atrodo, kad galėčiau nubėgti dar tiek pat. Po bėgimo jaučiuosi gerai – iš ryto neskauda kojų, savijauta gera”, - pasakojo sportininkas.
S.Jefimenka matė ir nelaimę, kai Vilniaus maratone nukrito ir mirė bėgikas. “Pats bėgu su pulsometru, ir bėgimo metu matau savo širdies darbą. Tai- dėl saugumo. Bėgu pagal savo galimybes, savo malonumui. Bet pasiekti finišą, įveikti pasirinkitą atstumą yra didelis džiaugsmas”, - kalbėjo pašnekovas.
Bėgioti S.Jefimenka įpratino ir savo žmoną Dianą. “Iš pradžių mes beveik kas vakarą nueidavom maždaug po aštuonis kilometrus. Po šių treniruočių žmona gana lengvai pirmą kartą nubėgo penkis kilometrus.
Pradėjus bėgioti atstumai didėja palengva, o nuolat treniruojantis nesunku nubėgti ir didesnius atstumus. Kai pradedi aktyviai sportuoti, bėgioti, pats kitaip iki žiūrėti į savo kūną, į mitybą”, - kalbėjo S.Jefimenka.
Maratonas - valia ir ryžtas
Prieš kelis metus visą maratono distanciją yra įveikęs ir Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius.
“Maratonas – ne tik bėgimas. Visų pirma tai – nuoseklumas jam ruošiantis, valia ir ryžtas, taip pat psichologinis pasirengimas”, - sakė M.Sinkevičius.
Pirmajam savo gyvenimo maratonui M.Sinkevičius ruošėsi Jonavoje, bėgiodamas dviračių takais. “Nesakysiu, kad buvo lengva, nes taip nebuvo. Startas smagus, be grūsties ir su gera nuotaika. Pirmą ratą (21 km) nubėgau sau pačiam stebėtinai lengvai. Tiesa, po pirmo rato bėgančių toliau vizualiai sumažėjo iki 1/3 visų startavusių. Nuo kokio 27 km apie savo nepasitenkinimą pradėjo signalizuoti kojos.
Tempas akivaizdžiai sulėtėjo. Dar stipriau motyvacijai kenkė kiekvienas lenkiantis. Nuo 30 km aš pats lenkiau tik stovinčius arba einančius. Iš tiesų, nuo 30 km prasideda sumaištis galvoje ir kova su savimi.Nežinau, kas tada dirba daugiau - kojos ar smegenys? Manau, kad smegenys.
Nesustoti labai padeda nepažįstamų žmonių palaikymas ir plojimai. Visada priverčia pasitempti, nes būtų tiesiog gėda sustoti.
Ties 40 km atsigavau, galbūt supratęs, kad finišas jau šalia. Klydau. Ties 41 km ir vėl bėgimo tempas toks kurį greičiau einantis tikrai aplenktų. Smagiausias matytas informacinis ženklas - iki finišo 500 metrų. Finišas kirstas. Ar verta? Manau, verta. Man tai buvo didelis iššūkis”, - apie nubėgtą maratoną pasakojo M.Sinkevičius.
Bėgimą atrado per futbolą
Dviračių takais dažnai bėga ir J.Ralio gimnazijos auklėtinis Arnas Čekanavičius. Tiesa, dėl to, jog yra per jaunas, vaikinas dar negali bėgti maratono, jį leidžiama bėgti tik sulaukus 18 metų. Iki šiol jonavietis yra bėgęs trumpesnes distancijas, ir laimėjęs prizines vietas.
“Bėgioju mažesnius atstumus. Labai smagu, kad yra dviračių takai, kurie puikiai tinka treniruotėms”, - sakė A.Čekanavičius.
Bėgimą A.Čekanavičius atrado per futbolo treniruotes. “Mums treneris vis siūlydavo bėgioti. Pradėjau, ir man patiko. Tad iki šiol žaidžiu ir futbolą, ir nuolatos bėgioju.
Bėgimas yra meditacijos forma. Būna, kad esi susidūręs su kokia nors problema, ir nerandu sprendimo būdo. Dažnai jis “ateina” bėgant. Nubėgi dešimt kilometrų, ir randi sprendimą”, - sakė pašnekovas.
Apie maratoną svajojantis jonavietis sako yra girdėjęs daug istorijų iš patyrusių bėgikų – apie tai, kaip nubėgus 35 kilometrus, tarsi atsimuši į savo galimybių sieną, kaip pakerta kojas ir kaip tenka kovoti pačiam su savimi.
“Tokiam bėgimui reikia gero fizinio pasiruošimo. Ir ne tik bėgimo treniruočių. Šiam krūviui turi būti pasiruošęs visapusiškai”, - sakė A.Čekanavičius.
A.Čekanavičiaus, A.Žukausko, S.Jefimenkos, M.Sinkevičiaus asmeninio albumo nuotr.
