Organų donorystė – sudėtingas procesas, kurio sėkmę garantuoja daugybė skirtingų dedamųjų: stiprios chirurgų, imunologų, anestiozologų, reanimatologų ir slaugytojų komandos, taip pat kitų institucijų, tokių kaip greitoji medicinos pagalba, policija, kariuomenė bei pasieniečių efektyvi veikla, sklandus ir efektyvus bendradarbiavimas.

Be visų specialistų, labai svarbus ir detalus pasiruošimas, greitas reikalingų tyrimų atlikimas, moderni įranga, taip pat palankus visuomenės požiūris į donorystę bei nuolatinis žmonių švietimas šiuo klausimu. Neatsiejamas – artimųjų pritarimas donorystei, nes tik nuo jo gali prasidėti tolesnis donorystės procesas, apsisprendimą palengvintų išankstinis velionio valios žinojimas.

Plačiau apie organų donorystę ir transplantacijas pasakoja Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų medicinos gydytojas-imunologas Vytautas Žėkas, kuris taip pat užsiima švietėjiška veikla ir Vilniaus universitete.

Kodėl organų donorystė turi būti svarbi visuomenei?

Kol nesugebėsime išauginti organų arba pritaikyti kitokių genetinių technologijų, tol pati organų donorystė, kuri yra paremta donoro ir recipiento ryšiu, bus neatsiejama medicinos dalis.

Norint suprasti pačios organų donorystės svarbą, reikia pirmiausia suprasti ir patį konstruktą, jog visi dalykai turi savo baigtį – žmogaus organai dėl įvairių priežasčių gali nustoti veikti ir tai gali nutikti bet kam ir bet kuriuo metu.

Viskas turi savo pabaigą ir organai taip pat kartais išeina už savo galimybių ribų, o tuomet tas funkcijas reikia atnaujinti. Tai daroma su donoriniais organais.

Kaip manote, ar su laiku pasikeitė žmonių požiūris į organų donorystę? Kokių pokyčių šioje srityje reikėtų, kad rezultatai būtų dar geresni?

Prieš, maždaug, du metus, donorų per mėnesį turėdavome vieną, du, kartais tris. O dabar pats asmeniškai esu turėjęs savaitę, kuomet buvo užregistruoti penki donorai. Donorų skaičius tikrai auga ir tai jaučiasi. Kartais net pati komanda nespėja, bet vis dėlto žmonių gyvybės ir jų sveikata – mūsų komandos prioritetas.

Kalbant apie pokyčius, pirmiausia reikėtų didinti komandas, nes daugiau rankų – daugiau galimybių. O žiūrint iš imunologijos perspektyvos, norėtųsi stipresnio bendradarbiavimo tarp Kauno ir Vilniaus ligoninių, ir ne tik inkstų transplantacijos srityje, tačiau ir kitų organų.

Kalbant apie donorystės skatinimą iš asmeninės pusės, tai kiekvienas individas, kuris dirba su donoryste ir transplantacijomis turėtų priimti atsakomybę ir pats kalbėti, stengtis šviesti visuomenę. Aš pats stengiuosi kiek galiu. Jei jau kalbu su kuo nors apie donorystę – visuomet bandau pamokyti ir paaiškinti. Tikrai ne visada pavyksta, bet būna ir tų, kurie išklauso.

Kokie mitai yra paplitę visuomenėje apie organų donorystę?

Vienas iš populiaresnių mitų, kad reanimacijos gydytojai specialiai negydo jei žino, kad žmogus yra donoras. Taip pat, kad medikai organus perka ir parduoda juodojoje rinkoje, kad mes parašome pažįstamiems, kuriems reikalingi organai ir kviečiame juos atvažiuoti į ligoninę.

Nuoširdžiai – neįsivaizduoju iš kur tokie mitai kyla. Pats su jais kovoju kiek galiu. Yra pasitaikęs atvejis, kuomet žmogus man pasakė, kad dėl to, jog bus paimti sūnaus organai – jo nebus galima palaidoti. Tuomet paklausiau, kodėl taip mano ir pasakiau, kad donorai niekuo nesiskiria – jų kūnai gražiai sutvarkomi, jie aprengiami ir jokių randų nesimato. Atsakymas buvo: „Aš žinosiu, kad jis neturi širdies“.

Bet juk be artimųjų daugiau niekas nežinos. Tokie žmonės būna įsitikinę, kad jei mirusiojo kūne nebus širdies, kepenų ar inkstų – jis bus nebepilnas. Bet reikėtų pažvelgti iš kitos pusės, juk galbūt ta širdis, inkstai ar kepenys padės kitam žmogui, išgelbės jo gyvybę.

Žinoma, yra ir labai gražiai pasielgusių žmonių. Vienas donoras buvo aštuonių-devynių mėnesių kūdikis. Tėvai per dvi valandas apsisprendė, kad jų vaikas taps donoru. Čia yra labai šventi žmonės. Aš juos labai gerbiu. Nežinau ar aš priimčiau tokį sprendimą. Tokiomis situacijomis ir būtent tą akimirką supranti, koks žmogus iš tikrųjų esi.

Organų donorystė turi dvi medalio puses – vienoje besidžiaugianti recipiento šeima, kitoje – liūdinti donoro šeima.

Papasakokite kaip medikai nustato, ar donoriniai organai yra tinkami recipientui, ar ne?

Vienoje konferencijoje išgirdau istoriją, kuri įvyko dar prieš atsirandant Donoro kortelėms. Mirė jaunas žmogus, kuris puikiai tiko tapti donoru, bet nė vieno iš tėvų jau nebuvo, sesuo išvažiavus ir nepasiekiama. Yra tik vienas brolis. Kalėjime. Ne bet kokiam, o sustiprinto režimo, į kurį niekas nėra įleidžiamas, jokie pasimatymai negalimi.  O donoras ant stalo, organai senka.

Jie sugebėjo per tris-keturias valandas gauti iš Kalėjimų departamento leidimą jį aplankyti. Aplankę išaiškino situaciją, asmuo patylėjo ir pasakė: „Nors vieną gerą darbą gyvenime padarysiu“ ir pasirašė sutikimą. Atsimenu salė, kai išgirdo šią istoriją, sėdėjo aklinoje tyloje. Tai stipri istorija.

Kadangi dėstote universitete, ar studijų metu yra kalbama apie donorystę ir jos svarbą?

Donoru tapti paprasta

Šiuo metu Lietuvoje donorais gali tapti visi pilnametystės sulaukę asmenys.

Užpildyti prašymą galima internetu Nacionalinio transplantacijos biuro  svetainėje ntb.lrv.lt, taip pat gydymo įstaigose ir vaistinėse: „Gintarinė vaistinė“, „Camelia“, „Eurovaistinė“.

Išreikšti sutikimą ir įsigyti Donoro kortelę taip pat galima ir prisijungus per elektroninius valdžios vartus bei patvirtinus savo tapatybę.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: