Lietuvoje kasmet tradiciškai renkamas dešimtukas rūšių (organizmų), į kuriuos gamtosaugininkai nori atkreipti visuomenės dėmesį. Jie gali egzistuoti tik jiems būdingoje aplinkoje, todėl Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos ekspertai pasiūlė į šį svarbų sąrašą pirmą kartą įtraukti ir natūralią buveinę – karbonatinių smėlynų pievas.

Šios Europos bendrijos svarbos buveinės – tai sausos smiltpievės, kuriose veši melsvoji kelerija, šiliniai gvazdikai, smiltyniniai šlamučiai, paprastosios gvaizdės ir kiti sausamėgiai augalai.

Jos aptinkamos žemyninėse kopose, upių šlaituose, nederlingose augimvietėse, daugiausia Pietryčių, Pietų ir Pietvakarių Lietuvos smėlėtose lygumose, Nemuno, Neries, Šventosios, Nevėžio ir kitų upių slėniuose. 

Tai maisto medžiagų neturtingos, žemų, daugiausia tankiakerių ir kiliminių augalų pievos, kuriose yra nemažai atvirų smėlio plotų. Joms būdinga didelė paros temperatūrų kaita – vasaros dienomis jas labai įkaitina saulė, o naktimis atvėsta labiau už aplinkinius plotus. 

Kadangi karbonatinių smėlynų pievos neproduktyvios ir šieno ruošimui mažai tinkamos, dažniausiai jose ganoma. Tai svarbiausias veiksnys šių pievų išlikimui, nes galvijų trypiamos samanos, kerpės bei žolės nesusiveria, lieka atviro smėlio plotų. Jas palankiai veikia ir vandens bei vėjo erozija, smėlingame dirvožemyje neleidžianti kauptis humusui ir maisto medžiagoms. 

Karbonatinių smėlynų pievos mėgstamos įvairių vabzdžių. Šiose buveinėse sutiksime visas mūsų skėrių-tarkšlių rūšis, tarp jų – saugomas rūšis margąjį tarkšlį, kopinį tarkšlį (skėriuką), žiogą kalninį spragtuką. 

Atviro smėlio lopinėliuose įsikuria įvairių rūšių smėliabitės. Karbonatinių smėlynų pievose kartais kolonijas įkuria bites medžiojantys bičių vilkai ar saugomos vapsvos ilgažandžiai bembiksai. Čia gyvena ir joms būdingos drugių rūšys: gelsvažaliai storgalviai, dirvoniniai satyrai, saugomos smiltyninės hesperijos, taškuotieji melsviai ar itin reti pietiniai satyrai. 

Medžioti bei vasaros atokaitoje pasišildyti karbonatinių smėlynų pievose mėgsta vikrieji driežai. Kadangi jose gausu vabzdžių, čia galima sutikti ir įvairių maisto ieškančių paukščių, tokių kaip kukutis, paprastoji medšarkė. Šiose buveinėse peri dirvoninis kalviukas – reta, į Lietuvos  raudonąją knygą įrašyta rūšis. 

Apleistose nebenaudojamose pievose tankėja samanų danga, įsikuria nebūdingų, neretai ir invazinių žolinių augalų rūšių, o vėliau jos palaipsniui apauga mišku.

Šio tipo buveinių  išsaugojimas yra didelė problema. Daugelyje vietovių nebelikus smulkiųjų gyvulių augintojų, karbonatinių smėlynų smiltpievių buveinių atkūrimas ir palaikymas tampa neįmanomu arba reikalauja didelių investicijų.

Lietuvoje yra 54 skirtingi buveinių tipai. Išskiriamos jūros, pajūrio ir smėlynų, gėlųjų vandenų, viržynų ir krūmynų, pievų, pelkių, atodangų ir miškų buveinės. Siekiant jas išsaugoti Europoje įkurtas vientisas ekologinis tinklas – Natura 2000.

2022 m. rūšių dešimtukas, kurį renka mokslininkai ir gamtosauginės organizacijos, turėtų būti paskelbtas artimiausiu metu.

Rekomenduojami video:

Taip pat skaitykite: