Jonavietė Kristina sako, jog Jonavos ligoninėje būtinos permainos.  Moteriai pritaria ir kita jonavietė – Lina, taip pat – Nijolė. Visos trys moterys pasakoja istorijas, kada susidūrė su medikų abejingumu ir neprofesionalumu. "Priklausomai nuo to, kokie medikai dirba, kreiptis pagalbos čia gali būti net pavojinga", - tvirtina moterys. 

Sandros istorija: atsidūrėme Kaune, reanimacijoje

“Viskas prasidėjo spalio 10 dieną, kai mano pusantrų metų dukrytei prasidėjo stiprus kosulys, su šniokštimu. Atsidūrėme Jonavos vaikų ligoninėje su diagnoze - obstrukcinis bronchitas. 

Tik atvykus budintys medikai, dar kol laukėme eilėje, atnešė vaistų - “Ventolino”, jis palengvino kvėpavimą. Ligoninėje gavome kortikosteroidų bei deguonies. Po dviejų dienų mus išleido toliau gydytis namuose. 

Viskas buvo puiku, dukrytė jautėsi gerai, bet po savaitės  staiga vėl prasidėjo priepuolis. 

Buvo apie 13-14 val. dienos, atskubėjau su dukryte rankose į Jonavos vaikų ligoninę, ji verkė iš skausmo bei duso, pamačiau seselę ir pasakiau, kad mes gulėjome čia prieš savaitę, ir kad priepuolį numalšino vaistai. 

Tai seselė man atsakė, kad jei neturime temperatūros, negali priimti, nebent atsineščiau siuntimą iš šeimos daktaro arba atvykčiau ne darbo valandomis. Vaikelis dūsta, o man pareiškia kad važiuočiau siuntimo. 

Grįžome namo, šiaip ne taip užmigdžiau dukrytę, iš penkiasdešimto karto prisiskambinau į šeimos kliniką. Bet, pasirodo, visi seminare ir niekas negali duoti siuntimo. Tada pasiskambinau į ligoninę, ir jau tuomet pasakė, kad priims be siuntimo. 

Dukrytei prabudus iškart vežėme į skyrių ir vėl paguldė su ta pačia diagnoze -obstrukciniu bronchitu, ir vėl po poros parų mus išleido. Vaistai, duodami ligoninėje, vėl buvo tie patys. 

Praėjus keturioms savaitėms priepuolis ir vėl pasikartojo.  Buvo lapkričio 16-osios naktis. Atvažiavome į ligoninę, mergaitė jautėsi prastai, verkė ir raitėsi iš skausmo. Paspaudžiau prie durų esantį skambutį, duris atrakino seselė. 

Buvau šoko būsenoje,  bet atėjusi budinti gydytoja išrėžė: “Ko jūs norite, ko čia vaikas rėkia?”.  Atsakiau, kad akivaizdu, jog mergaitė dūsta. Taip pat informavau, kaip dukra buvo gydoma anksčiau. 

- Mums taip jau trečią kartą. Ligoninėje mums suleisdavo vaistų, pajungdavo deguonį, - aiškinau gydytojai ir seselei.

-O kuo jūs gydotės namuose? 

- „Ventolinu“.

– O tai galvoji, kad jau ligoninės „Ventolinas“ geresnis, kad čia atvažiavai? 

Likau priblokšta.Toks vaizdas, kad ponia daktarė visa nepatenkinta, nes turbūt pažadinau iš miegų ir jai visai nė motais gydyti dūstantį vaiką.  

15 minučių abi medikės – gydytoja ir seselė - pildė dokumentus, ir nė viena nesiruošė padėti mažylei.  

Ši verkė be sustojimo, neišėjo niekaip nuraminti nes ji tiesiogine prasme duso, ir kankinosi iš skausmo - bronchiniai spazmai sukelia stiprius krūtinės skausmus ir trūksta oro, tampa sunku kvėpuoti. 

Bet deja, niekam tai nerūpėjo, nes daug svarbiau užpildyti dokumentus - mūsų adresas, kokiomis ligom sirgo, ar gimė išnešiota.

Mielos medikės, o kur žmogiškumas? Ar jūsų medicinos įstaigos darbuotojų pareiga yra gydyti? Ar prioritetas pas – visų pirma  užpildyti dokumentus? 

Pagaliau mus paguldė į palatą, suleido vaistų bei pajungė deguonį. Po poros valandų situacija nesikeičia, dukrytei negerėja, sumąstau patikrinti deguonį ir... neveikia!

Dvi valandas deguonis, kurio reikia mano dukrytei, kad kvėpuotų neveikia! Pradėjau rėkti, seselė atskubėjo su kitu deguonies aparatu kuris esą silpnesnis, bet pagal ją kito ligoninėje neturi. 

Dukrytei nė kiek negerėjo, tik blogėjo, aš vis ją raminau, kad tik užmigtų, kad nusiramintų. Abi verkėme visa naktį. Buvo labai baisu.  Sesutė per visą naktį tik tris kartus atėjo, visus kartus sakė: „Dar verkia, ane? Na tai ką dabar daryti?“. 

Kiek vėliau sugalvojo, kad jai - ausų uždegimas ir įlašino lašų. Aš išvis nesuprantu kas vyksta, ką jie daro, gal taip reikia?  Juk pasitiki daktarais ir jų kompetencija.

Naktis buvo košmaras. 7 val ryto pagaliau keičiasi pamaina ir atvyksta normali gydytoja. Mus skubiai perkėlė į kitą palatą, kur kur buvo deguonies balionas, suleido vaistų, įpurškė „Ventolino“, padarė kraujo tyrimą, t.y. pradėjo dirbti savo darbą. 

Ačiū jai, kad sugalvojo mums iškviesti Vaikų reanimacijos automobilį iš Kauno klinikų, ir mus išvežė ten. Kaune nė iš vieno mediko neišgirdau jokių priekaištų - visi buvo mandagūs ir paslaugūs. Dar paaiškino, jog paprastu paprasčiausiu „Ventolinu“ būtų galėję dar Jonavoje sumažinti dusimą, t.y. atlikti, jų kalba tariant, smūgį  - po 4 įpurškimus kas 20 minučių. 

Daugiau niekados gyvenime nesikreipsiu į Jonavos ligoninės vaikų priėmimo skyrių, nes jei jie būtų sureagavę laiku, kai tik atvykome, mūsų mergaitė būtų apsiėjusi be reanimacijos ir, galbūt, per plauką nuo mirties. 

Ligoninėje reikia pertvarkos, nes net sesutės sako - nevažiuokite čia daugiau, čia tik deguonies balionai du ir rentgeno aparatas, bet ir pastarasis neveikia, na ir žinoma deguonies balionai, neaišku ar veikia, reikia pačiai man pasitikrinti.

Linkiu visiems tėveliams būti atidiems, ir gerai pagalvoti prieš kreipiantis į šią įstaigą/

VšĮ Jonavos ligoninės administracija: ligonės būklė stabilizavosi

Jonavietės laišką „Jonavos žinios“ perdavė VšĮ „Jonavos ligoninė“ administracijai.  Įstaigos vadovės Aldonos Balutienės atsakymas: 

„Siekiant objektyviai vertinti informaciją, išnagrinėtas ligonės gydymo epizodas VšĮ „Jonavos ligoninė“ vaikų ligų skyriuje, paimti gydytojų  bei budinčių slaugytojų rašytiniai paaiškinimai. 

Ligonė atvežta 2015-11-17 0.55 val. į vaikų ligų priėmimo kambarį, ligonę apžiūrėjo budinti gydytoja J.Celešienė ir dėl paūmėjusios plaučių ligos 2015-11-17 1,10 val. stacionarizavo į vaikų ligų skyrių. Kadangi vaiko būklė vertinta kaip sunki, skirtas plaučių ligos medikamentinis gydymas vadovaujantis gydymo protokolais į veną, infuzoterapija, siekiant koreguoti skysčių balansą, bei deguonies terapija. 

Gydymo eigoje ligonės būklė stabilizavosi, deguonies poreikis kompensuotas, skiriant deguonį iš deguonies talpų bei deguonies koncentratoriumi, tačiau kartojantis dusulio epizodams, tolimesniam gydymui ir detalesnei diagnostikai ligonė 2015-11-17 11.30 val. perkelta į Kauno klinikas“. 

Linos istorija: Jonavos medikai „nepažino“ apendicito  

“Maždaug prieš mėnesį sesuo atvežė savo septynmetį sūnų į ligoninės priimamąjį. Du kartus, su beprotiškais pilvo skausmais. 

Vaikui nebuvo padarytas net elementarus kraujo tyrimas. Gydytoja rekomendavo girdyti vaiką "No-spa", važiuoti namo ir laukti, kol pradės viduriuoti. 

Tačiau motinos jausmas, matyt, stipresnis. Sesė pradėjo prašyti, kad peršviestų, kad padarytų tyrimus. Tačiau su tokiais norais buvo pasiūlyta kreiptis į Kauną. Taip ir padarėme. Dar tą pačią naktį Kauno klinikose vaiką paguldė ant operacinio stalo – ūmus apendicitas. 

Gerai, kad viskas baigėsi gerai, tačiau pikta, kad nebuvo atlikti jokie tyrimai. Cituoju: "Nėra temperatūros, nėra pagrindo daryti tyrimus". 

Mūsų medikai iš karto atmetė versiją, jog gali būti apendicitas. Ačiū Dievui, mes turėjome sąlygas nuvažiuoti į Kauną. Tačiau kitam vaikui galėjo baigtis kur kas blogiau. 

Manau, kad galbūt užtenka kalbėti apie medikų klaidas, bet visiems mus vertėtų žinoti, ką iš tiesų žmonėms daryti, tarkim, kreipiantis į ligoninės priėmimo skyrių? 

Kas žmonėms priklauso, ko prašyti ar reikalauti galima? Mes – ne tik ligoniai. Mes – žmonės, mokantys mokesčius”.

Nijolės istorija: per plauką nuo mirties

Labai su panašia situacija spalio mėnesį susidūrė ir dar viena jonavietė, kai su erkiniu  encefalitu buvo išleista namo, ir namuose buvo tol, kol prasidėjo paralyžius. Ji buvo paguldyta į ligoninę, tačiau medikai šios ligos nenustatė. 

“Mes sakėme, kad moteriai buvo įsisegusi erkė, tačiau medikai, atlikę tyrimus, erkinio  encefalito nenustatė. Vėliau, pablogėjus sveikatai, skubiai nuvykome į Kauną, kur ir buvo patvirtinta ši diagnozė”.  

Plačiau apie tai, kas ligoniams priklauso, kokių tyrimų iš medikų galima reikalauti, ir kodėl jonaviečiai vieną po kitos pasakoja istorijas apie Jonavoje dirbančių medikų neprofesionalumą -  artimiausiu metu “Jonavos  žiniose”.