Trečiadienį Lietuva minėjo Gedulo ir vilties dieną. Ši diena skirta tragiškiems Lietuvos istorijos įvykiams – masiniams trėmimams – atminti.

Pirmieji Lietuvos gyventojų trėmimai pradėti 1941 m. birželio 14 d. 3 val. ryto.

Gedulo ir vilties dienos minėjimas prasidėjo prie memorialo rezistencijos aukoms, vėliau gėlės padėtos ir žvakutės uždegtos ant geležinkelio bėgių bei prie tremtinių koplyčios kapinėse, kur buvo aukojamos ir šv. mišios.

Okupacijos aukų, visų žuvusių už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimas buvo pagerbtas tylos minute. Iššautos trys salvės: už okupacijos aukas ir  žuvusius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, už jonaviečius, nukentėjusius ir ištvėrusius, nukentėjusius ir negrįžusius iš tremties, trečioji salvė - už mūsų tėvynę Lietuvą.

Gedulo ir vilties dienos minėjime dalyvavo rajono meras Eugenijus Sabutis, Ruklos mokomojo pulko vadas pulkininkas leitenantas Aleksejus Gaiževskis, laisvės kovų dalyvė, tremtinė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jonavos skyriaus pirmininkė  Veronika Gabužienė ir kiti.

Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą - Sibirą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 tūkst. Lietuvos piliečių. Iki šiol tiksliai nenustatyta tikslaus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičiaus.

Žmonės buvo vežami krovininių traukinių vagonuose. Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 000 žmonių, apie 28 000 iš jų žuvo, labiausiai nuo trėmimų nuketėjo Lietuvos inteligentija.

Įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų ir kitus sunkius fizinius darbus.

Be to, juos vargino šaltos aplinkos sąlygos, jiems patiems teko statytis būstus. Ypač sunki padėtis buvo ištremtųjų į negyvenamas salas Lenos žiotyse, prie Laptevų jūros. Čia tremtiniai turėjo kone plikomis rankomis statydintis jurtas, žemines, barakus.

Danutės Kasparavičienės nuotr.