Kodėl vieni Lietuvos merai rinkimus laimi ne vieną kadenciją, o kiti pralaimi net ir gerėjant gyvenimo kokybei savivaldybėje? Visus iki šiol įvykusius tiesioginius merų rinkimus nagrinėjęs Kauno technologijos universiteto (KTU) politologas dr. Audris Narbutas nustatė, kad pareigas einantys merai turi reikšmingą pranašumą, tačiau jų galimybes būti perrinktiems lemia ir konkurencija, reputacija bei politinė priklausomybė.

Tyrimas taip pat atskleidė netikėtą Lietuvos panašumą į Pietų Korėją ir leidžia įžvelgti tam tikras artėjančių 2027 metų savivaldos rinkimų tendencijas.

Pareigos suteikia reikšmingą pranašumą

A. Narbuto tyrimo rezultatai atskleidė, kad pareigas einantis meras per kitus rinkimus vidutiniškai surenka 23,37 proc. daugiau balsų nuo galiojančių biuletenių vien dėl to, kad jau užima pareigas. Vis dėlto šį rodiklį svarbu interpretuoti tinkamai.

„Gali pasitaikyti situacijų, kai meras laimi rinkimus, tačiau pirmajame ture konkrečioje apylinkėje gerokai nusileidžia savo konkurentui, pavyzdžiui, todėl, kad šis yra ten užaugęs ir vietos rinkėjų palaikomas kaip kraštietis. Taigi tai nereiškia, kad meras būtinai surinks 23,37 proc. daugiau balsų nei konkurentai, tačiau einamos pareigos neabejotinai padidina gaunamų balsų skaičių“, – aiškina A. Narbutas.

Tyrime buvo nagrinėjamos rinkimų apylinkės, kuriose per pirmuosius rinkimus meras dar nesiekė perrinkimo, o per antruosius jau siekė būti perrinktas. Taip buvo siekiama nustatyti būtent einamų pareigų poveikį, nors tyrėjas pripažįsta, kad gautas rodiklis turi tam tikrų ribotumų.

„Jeigu turėtume didesnę imtį, tikėtina, kad statistiniai duomenys šiek tiek pasikeistų. Tačiau neabejotinai matytume tą patį reiškinį – pareigas einantis meras surenka daugiau balsų būtent dėl to, kad jau eina šias pareigas“, – teigia politologas.

Lietuva atkartoja Pietų Korėjos modelį

Vienas labiausiai A. Narbutą nustebinusių rezultatų – tai, kad Lietuva iš esmės atkartoja Pietų Korėjos modelį. Pasak jo, pasaulyje galima išskirti kelis skirtingus pareigas einančių politikų perrinkimo modelius.

„Pareigas einančio politiko pranašumas egzistuoja įvairiais lygmenimis – tiek nacionalinėje valdžioje, tiek savivaldoje. Dažniausiai tai būdinga išsivysčiusioms šalims. Tačiau yra ir kita valstybių grupė, kurioje pastebimas priešingas reiškinys – pareigas einančio politiko trūkumas. Tai rodo, kad mažiau išsivysčiusiose, besivystančiose valstybėse rinkėjai nėra linkę balsuoti už valdžioje esančius politikus, todėl ieško naujų lyderių ir politinių jėgų“, – aiškina A. Narbutas.

KTU tyrėjas išskiria ir trečiąjį modelį, kuriam priklauso Pietų Korėja ir Lietuva. Šiose valstybėse savivaldos lygmeniu politikai dažnai perrenkami, o nacionalinėje valdžioje situacija yra priešinga.

„Lietuva iš esmės atitinka Pietų Korėjos modelį. Tai gana savita ir įdomu, nes ši valstybė mums tolima, nesame su ja kultūriškai artimi. Europos šalys mums gerokai artimesnės, tačiau būtent pagal šią struktūrą atitinkame Pietų Korėjos modelį“, – sako politologas.

Jo teigimu, savivaldos lygmeniu veikiantį pareigas einančio politiko pranašumą merai išnaudoja įvairiomis formomis, priklausomai nuo savivaldybės tipo ir turimų galimybių.

Gerėjanti gyvenimo kokybė pergalės negarantuoja

Viena pagrindinių priežasčių, kodėl politikas laimi rinkimus, yra gerėjanti savivaldybės situacija. Tyrime ji buvo vertinama remiantis Finansų ministerijos rengiamu savivaldybių gyvenimo kokybės indeksu. Tačiau, anot A. Narbuto, vien gerėjančių savivaldybės rezultatų nepakanka, kad meras būtų perrinktas.

„Nėra vienos priežasties, kuri savaime lemtų mero perrinkimą. Egzistuoja įvairių priežasčių deriniai, kurie skirtingomis aplinkybėmis veikia nevienodai“, – pabrėžia jis.

Politologas aiškina, kad net ir gerėjant savivaldybės rezultatams mero galimybės būti perrinktam priklauso nuo konkurencijos, kitų kandidatų stiprumo ir politinės jėgos, kuriai jis atstovauja.

„Jeigu tokiomis aplinkybėmis atsiranda stiprus konkurentas, galintis parodyti savo darbo rezultatus ir sulaukiantis žmonių palaikymo, o konkurencija savivaldybėje yra didelė, mero galimybės būti perrinktam mažėja. Jeigu prie šių aplinkybių prisideda ir tai, kad meras galbūt įsivėlė į korupcijos istoriją, šių priežasčių sąveika gali lemti jo pralaimėjimą, net jeigu savivaldybės ekonomika auga“, – teigia A. Narbutas.

Vis dėlto, jo vertinimu, gerą reputaciją išsaugantys ir į reikšmingus skandalus neįsiveliantys merai turi dideles galimybes laimėti tolesnius rinkimus, ypač jeigu juos kelia politiniai komitetai.

Kodėl vieniems merams skandalai kainuoja postą, o kitiems – ne?

A. Narbuto teigimu, politinius skandalus reikėtų vertinti nevienareikšmiškai. Pasitaiko atvejų, kai į skandalus įsivėlę ar net nuteisti politikai vėl išrenkami merais.

„Skandalai stipriausiai paveikė tuos merus, kurie jau ir taip neatrodė stiprūs rinkėjų akyse, nesugebėjo pasiūlyti reikšmingų idėjų arba buvo vertinami kaip neūkiški vadovai“, – aiškina KTU tyrėjas.

Anot jo, reputacijos problemos tampa ypač reikšmingos tada, kai savivaldybėje išauga konkurencija, o meras atstovauja politinei jėgai, kuriai sunku sutelkti rinkėjų palaikymą.

„Jeigu savivaldybėje atsiranda daug naujų politinių lyderių, konkurencija yra didelė, o mero reputacija silpna, tikimybė, kad jis bus perrinktas, labai sumažėja“, – pažymi A. Narbutas.

Vis dėlto nepalanki politinė priklausomybė gali paveikti ir kitų partijų kandidatus, ypač kai jų atstovaujama politinė jėga susiduria su problemomis nacionalinėje politikoje.

„Jeigu partija prastai pasirodo nacionaliniu lygmeniu ir turi savo kandidatą savivaldoje, šis gali nukentėti dėl nacionalinės politikos veiksmų“, – sako jis.

Asmenybės reikšmė išaugo, bet partijos išlieka svarbios

Tiesioginiuose merų rinkimuose asmens reikšmė gerokai išaugo, tačiau, pasak A. Narbuto, politinė organizacija, kuriai kandidatas atstovauja, taip pat turi didelę įtaką.

„Jeigu palygintume vidutinį konservatorių merą su vidutiniu liberalų meru, gali būti, kad liberalas išsaugos savo pareigas, o konservatorius rinkimus pralaimės“, – sako politologas.

Jo teigimu, konservatoriai susiduria su prieš juos nukreiptu rinkėjų balsu. Tuo tarpu politiniai komitetai turi didžiausią potencialą sutelkti rinkėjų balsus, nes jų organizacinė forma gali būti patraukli partijomis nepasitikintiems rinkėjams.

„Politinis komitetas sudaro nepartiškumo įspūdį, kuris patinka žmonėms, nemėgstantiems politinių partijų. Tai gali padėti pritraukti balsų, ypač antrajame rinkimų ture. Pats politinis komitetas paprastai nesukelia tokio neigiamo rinkėjų nusistatymo, kokį gali kelti politinės partijos, kurių dalis žmonių nuoširdžiai nemėgsta“, – aiškina A. Narbutas.

2027 metų rinkimai: kur galima tikėtis staigmenų?

A. Narbuto parengti modeliai leidžia įžvelgti tam tikras artėjančių savivaldos rinkimų tendencijas, nors, kaip pabrėžia KTU tyrėjas, jų galimybės paaiškinti rinkimų rezultatus nėra neribotos.

„Socialiniuose moksluose sudėtinga tikėtis, kad modelis paaiškins visas situacijas. Būtų pernelyg drąsu teigti, kad jis gali paaiškinti visus atvejus, tačiau aštuoni iš dešimties – labai daug“, – sako politologas.

Jo vertinimu, įdomiausi rinkimai vyks savivaldybėse, kuriose nebus pareigas einančių merų. Viena tokių – Pasvalio savivaldybė, kurioje, pasak A. Narbuto, nebekandidatuos ilgametis meras Gintautas Gegužinskas. Be to, Pasvalyje įvyko Tėvynės sąjungos susiskaldymas. Ilgametis konservatorių atstovas Antanas Matulas pasitraukė ir sukūrė savo politinį komitetą, su kuriuo ketina varžytis rinkimuose.

„Gali būti, kad Tėvynės sąjunga neteks savo savivaldybės“, – svarsto A. Narbutas.

Kitose savivaldybėse ilgas valdymo laikotarpis politikams daugeliu atvejų padės, tačiau suprastėjusi kai kurių merų reputacija gali turėti įtakos jų rezultatams. Anot politologo, dabartiniai favoritai gali pasirodyti silpniau nei ankstesniuose rinkimuose, o jų pergalės gali būti ne tokios ryškios.

„Visiškai nenustebčiau, jeigu Kaune Visvaldas Matijošaitis būtų išrinktas antrajame ture. Gali būti, kad jis laimės ir pirmajame, tačiau nereikėtų nustebti, jeigu prireiktų antrojo“, – svarsto KTU tyrėjas.

Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad po 2023 metų reformos merai įgijo daugiau vykdomosios valdžios galių. Vis dėlto, anot A. Narbuto, svarbiausia yra tai, kaip šiuos pokyčius vertina patys rinkėjai.

„Rinkėjai ir iki mero vykdomosios valdžios galių išplėtimo merus laikė centrine savivaldos figūra. Būtent jiems buvo priskiriama didžioji dalis savivaldybės pažangos arba jos stokos. Todėl manau, kad merų pozicijos išliks stiprios, o vykdomosios valdžios galių išplėtimas turės įtakos jų politiniam svoriui, tačiau ji nebus tokia ryški, kaip įvedus tiesioginius merų rinkimus“, – teigia A. Narbutas.

Kauno technologijos universiteto pranešimas spaudai